Kelininkai bijo pavasario
Kelininkai, daugiau ar mažiau sėkmingai susidoroję su žiemos iššūkiais, netrukus turės spręsti kur kas rimtesnius galvosūkius – remontuoti pavasarį tradiciškai atsiveriančias didžiausias duobes asfalto paviršiuje. VGTU Kelių katedros vedėjas doc. dr. Virgaudas Puodžiukas sako, kad žiemos pasekmės kelininkus bei vairuotojus šį pavasarį užklups visu pajėgumu. Priežastis elementari ir nepataisoma – Lietuvos vieta žemėlapyje.
Išskirtinis klimatas
„Lietuvos geografinė padėtis yra itin nepalanki kelių infrastruktūrai – temperatūra nuolat balansuoja tarp teigiamos ir neigiamos. Tai reiškia, kad atšilus orams ar pabarsčius juos druska, nutirpęs sniegas vėliau vėl sušąla ir pažeidžia kelio dangą“, – aiškina specialistas.
Apskaičiuota, kad Lietuvoje per vieną sezoną temperatūra iš teigiamos į neigiamą ir atvirkščiai pasikeičia apie 70-80 kartų. Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose piečiau esančiose valstybėse ši problema nėra tokia opi. Sniegą retai reginčiose valstybėse temperatūra retai nukrenta žemiau 0 laipsnių. Priešinga situacija šiaurinėse šalyse – Suomijoje, Švedijoje ar Norvegijoje. Čia žiemą temperatūra paprastai nukrenta žemiau nulio ir ilgą laiką nebekyla aukščiau – čia nėra tokių drastiškų pokyčių kaip Lietuvoje, kai naktį atšąla iki minus 5 laipsnių, o dieną sušyla iki plius 5. Panašios į Lietuvos klimato sąlygos ir tokie temperatūrų svyravimai būna tik keliuose regionuose aplink Stokholmą Švedijoje bei kai kuriose Kanados ir JAV vietose.
Druskos poveikis
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) Medžiagų katedros mokslininkas Eugenijus Janavičius atkreipia dėmesį į tai, kad nusistovėjusi tradicija žiemą barstyti gatves pigiu druskos mišiniu lemia beveik penkis kartus spartesnį kelio dangos dilimą, kenkia tiltams, šaligatviams, aplinkinių namų pamatams ir teršia gruntinį vandenį.
Alternatyvų, kuo barstyti kelius, yra, tačiau jos – gerokai brangesnės. E. Janavičius tvirtina, kad gatvių barstymas šlapiu druskos mišiniu slidumui mažinti – vienas blogiausių dalykų.
„Statybų inžinerijoje bene du labiausiai visoms betono konstrukcijoms kenkiantys junginiai – kalcio chloridas ir natrio chloridas (druska). Pastarasis Lietuvoje žiemą barstomas gatvėse ir nuo jų patenka ne tik ant šaligatvių, bet ir įsiskverbia į šalia stovinčius namus. Patekęs į dirvožemį šis junginys pasiekia ir gruntinius vandenis”, – apie pavojingą druskos judėjimą pasakojo E. Janavičius.
Daug kur Vakarų Europoje gatvės barstomos sausais mišiniais, acetatais. Jie nuo druskos skiriasi tuo, kad acetatų druskos ledą ne tirpina, o ardo – ledas išskaidomas į atskirus grūdelius. Šie acetatai nėra tokie kenksmingi, tačiau atsiranda kita problema – pas mus klimatas yra gerokai atšiauresnis, didesni šalčiai, tad tam reikia ir stipresnių priemonių.
„Gal Pietų Vokietijoje tokio sauso barstymo ir užtenka, tačiau kai pas mus temperatūra staiga nukrinta iki -20 laipsnių ir priverčiama daug sniego, acetatai nepadės”, – sakė mokslininkas.
Betono dangas tyrinėjantis mokslininkas atskleidė, kad veikiant apledėjusį betoną tokiu mišiniu, visi destrukciniai procesai vyksta beveik penkis kartus greičiau.
„Lietuvoje gatvės barstomos ir magnio chloridu, tad, įsivaizduokite, kaip toks junginys, penkis kartus greičiau ėsdinantis ilgaamžį betoną, veikia ne tik asfaltą, bet ir šaligatvius, namų pamatus. Ilgai veikiant namo pagrindą tokiu mišiniu, tikrai galima laukti nelaimės, o kaltininkus nustatyti bus beveik neįmanoma”- lygino E. Janavičius.
JAV tyrėjų nuomone, šis magnio chlorido mišinys savo savybėmis yra dar pavojingesnis nei įprastas natrio chloridas.
KTU mokslininkas, domėjęsis ir meteorologų moksliniais darbais, pabrėžė, kad tokios šiltos žiemos, kaip ši, kai temperatūra laikosi apie 0 laipsnių ir svyruoja po kelis laipsnius į abi skalės puses, dar labiau skatina kelių dangų ir pastatų koroziją.
„Parų, kai oro temperatūros svyruoja keliais laipsniai apie 0 laipsnių, gali būti net apie 60. Būtent tokioje temperatūroje natrio chlorido dalelės tūris tampa didžiausias ir paviršius ardo dar sparčiau”, – aiškino mokslininkas.
Druskos barstymas labai kenkia ne tik šaligatviams ar namams, tačiau ypač sparčiai ardo tiltų betonines konstrukcijas.
„Lenkijoje teko stebėti, kaip tiltų ir viadukų apatinės konstrukcijos, besiribojančios su važiuojamąja dalimi, dengiamos itin brangiomis, tačiau labai atspariomis medžiagomis – dvikomponenčiais epoksidais, apsaugančiais nuo tokio irimo.
O mes druskos mišinio koncentraciją ir kiekį ant virš upių esančių tiltų dar padidiname, mat čia būna didžiausi apledėjimai. Galite įsivaizduoti, kaip tai atsiliepia tilto konstrukcijoms ir kokie didžiuliai kiekiai druskos bei smėlio susikaupia tiltų šalikelėse žiemą. Vėliau šie junginiai patenka į upes”, – sakė jis.
Išeitis – dažnai remontuoti
Vienintelė įmanoma išeitis Lietuvos keliams – dažnas remontas. Pasak V. Puodžiuko, įvertinus Lietuvos gamtines sąlygas ir eismo intensyvumą, kelio dangą reikėtų atnaujinti bent kas 5-7 metus.
„Tik tuomet kelio paviršiuje nesusidarytų automobilius gadinančių, degalų sąnaudas ir avaringumą didinančių dangos defektų“, – mano dėstytojas.
Kelio dangą reikia atnaujinti ne tik kosmetiškai – AB „Panevėžio keliai“ generalinis direktorius Virmantas Puidokas teigia, kad bet kokį kelią kapitaliai remontuoti reikia po 16-20 metų eksploatacijos, o nemaža dalis Lietuvos kelių nutiesti dar sovietmečiu, prieš 30-50 metų, kai eismo intensyvumas buvo kur kas mažesnis.
Komentarai
Ne lopyti kelius reikia, o nuimti sena asfaltą ir patiesti stora nauja sluoksni. Nes už duobių lopimą užrašo kaip už visos kelio atkarpos remontą, puse pinigų pasidėdami į kišenę. Šiai dienai technologijos leidžia nuiminėti sena asfaltą, maišyti su nauju ir iškarto tiesti. Tiesiog kelininkams, tai neapsimoka, nes neteks duobių lopimo nišos.
nereikia bijoti nei pavasario nei kito sezono. Reikia gerai sutvarkyti viena karta ir viskas bus gerai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.