Vežėjo atsakomybės už krovinį pradžia ir pabaiga (1 dalis)

Vinstonas Čerčilis, 1942 m. lapkričio 10 d. sakydamas kalbą po pirmosios ženklesnės pergalės prieš nacius Šiaurės Afrikos fronte Antrojo pasaulinio karo raidą apibūdino kalambūru: „Tai nėra pabaiga. Tai nėra netgi pabaigos pradžia. Bet, galbūt, tai yra pradžios pabaiga.“ Žaismingai perfrazavus šį kalambūrą ir pavertus jį klausiamuoju sakiniu, jis puikiai tiktų nusakyti neretai tarp krovinių vežimo teisinių santykių šalių kylančias batalijas dėl to, nuo kurio momento krovinio vežėjas turėtų būti laikomas atsakingu už jam perduodamą krovinį ir kada tokia atsakomybė pasibaigia.

Pirmojoje straipsnio dalyje siūlome susipažinti su advokato Alberto Butos įžvalgomis apie vežėjo atsakomybės už krovinį pradžią.

 Vežėjo atsakomybės apimtis dar nepradėjus vežti krovinio

Krovinių vežimą kelių transportu tarptautiniais maršrutais reglamentuojanti Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) nustato, jog vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento (CMR konvencijos 17 str. 1 p.).  Panašus reglamentavimas yra numatytas ir krovinių vežimą Lietuvos valstybės teritorijos ribose (t.y. kai yra atliekami vietiniai pervežimai) reglamentuojančiame LR Kelių transporto kodekse: „Vežėjas, priėmęs nustatyta tvarka iš siuntėjo krovinį ar bagažą, atsako nuo jo priėmimo iki išdavimo“.

Čia iš karto reikėtų pastebėti, kad sprendžiant vežėjo atsakomybės dėl tarptautiniu maršrutu gabenamo krovinio praradimo ar sugadinimo klausimą, CMR konvencijos teisės normos šalių santykiams būtų taikomos tik nuo to momento, kai vežėjas priima krovinį su tikslu jį vežti. Kaip vienoje iš nagrinėtų bylų yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „Jei ve­žė­jas, be pervežimo dar yra įpa­rei­go­tas įpa­kuo­ti, sau­go­ti ar da­ly­vau­ti kro­vi­nio pa­kro­vi­mo pro­ce­se ar jį ste­bė­ti, ve­žė­jas lai­ko­mas pri­ėmu­siu per­vež­ti kro­vi­nį tik šioms ope­ra­ci­joms pa­si­bai­gus“.

Tokiu atveju iki krovinio priėmimo vežti susiklostę santykiai turi būti kvalifikuojami autonomiškai, CMR konvencijai tokių santykių nereglamentuojant, turi būti sprendžiama dėl taikytinos nacionalinės teisės bei tų santykių dalyvių tarpusavio prievolių.“ Kitaip tariant, jei krovinio siuntėjas pateikia krovinį į vežėjo sandėlius su tikslu, kad krovinys vežėjo ar jo agento būtų paruoštas gabenimui (pvz. tinkamai įpakuotas), sandėliuojamas iki jo faktinio pakrovimo vežimui, grupuojamas su kitais kroviniais (pvz. dalinių krovinių pervežimo atveju), kraunamas į transporto priemonę ar iš jos iškraunamas ir pan., papildomų operacijų metu (iki krovinio priėmimo vežti) krovinį sugadinęs vežėjas atsakytų pagal bendrąsias nacionalinės teisės normas (t.y. tokiu atveju negalėtų būti taikomos vežėjo atsakomybę ribojančios CMR konvencijos normos).

Tuo tarpu LR Kelių transporto kodekso 45 str. 2 d. nustato, kad vežimu yra laikomas laikas, per kurį krovinys ar bagažas buvo vežėjo žinioje neatsižvelgiant į tai, ar jis buvo kelių transporto priemonėje, stotyje, saugykloje ar kitoje vietoje. Atitinkamai, manytina, kad vietinio krovinio pervežimo atveju, krovinį su tikslu jį sandėliuoti ir paruošti gabenimui priėmęs, tačiau važtaraštį siuntėjui išdavęs, vežėjas krovinio praradimo ar sugadinimo atveju galėtų remtis vežėjo atsakomybę ribojančiomis teisės normomis. Įdomu pastebėti, jog pagal LR Kelių transporto kodeksą, sprendžiant dėl vežėjo atsakomybės ribų, turi būti vadovaujamasi CMR konvencijos normomis, nustatančiomis maksimalią nuostolių atlyginimo ribą, t.y. 8,33 SDR už 1 kg krovinio bruto svorio (LR Kelių transporto kodekso 46 str. 5 d., CMR konvencijos 23 str. 3 p.). Taigi tam tikra prasme LR Kelių transporto kodeksas vietinius pervežimus atliekantiems krovinių vežėjams suteikia galimybę plačiau naudotis CMR konvencijos nuostatomis, ribojančiomis vežėjo atsakomybę.

Vežėjo atsakomybės pradžios momentas 

Tiek pagal CMR konvenciją, tiek pagal LR Kelių transporto kodeksą kro­vi­nio pri­ėmi­mo vež­ti momen­tas (nuo kurio vežėjas laikomas atsakingu už krovinį) yra siejamas su krovinio priėmimu vežti pagal važtaraštį. LR Kelių transporto kodekso 31 str. 4 d. numato, jog krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje. Tuo tarpu CMR kon­ven­ci­jos 9 str. 1 p. yra nu­ma­tyta tai­syk­lė, jog važ­ta­raš­tis yra pri­ma fa­cia įro­dy­mas, kad kro­vi­nys per­ėjo ve­žė­jo dis­po­zi­ci­jon, iki tol, kol bus įro­dy­ta prie­šin­gai. Tai reiš­kia, kad vežėjui pasirašius CMR važtaraštyje pradeda galioti prezumpcija, kad krovinys yra perduotas vežėjui ir šis nuo aptariamo momento atsako už jam patikėtą krovinį, nebent Šalys įrodytų, kad krovinys buvo perduotas anksčiau arba vėliau nei buvo pasirašyta CMR važtaraštyje.

Taigi, LR Kelių transporto kodekso norma tarsi skamba kiek griežčiau, nepalikdama galimybės Šalims įrodinėti, jog krovinio priėmimo momentas įvyko iki ar jau po važtaraščio pasirašymo. Tačiau, atsižvelgiant į kitą LR Kelių transporto kodekso teisės normą, kurioje yra numatyta, jog siuntėjas turi kartu su kroviniu įteikti vežėjui siuntėjo pasirašytą važtaraštį, bei turint omenyje bendrąsias sutarčių aiškinimo nuostatas, jog Šalims prisiimant teises ir pareigas turi būti atsižvelgiama į tikruosius šalių ketinimus, manytume, kad ir vietinio pervežimo atveju vežimo sutarties šalys galėtų įrodinėti, jog kro­vi­nio perdavimas ve­žė­jui (šiam prisiimant atsakomybę už krovinį) įvyko anksčiau / vėliau nei važtaraščio pasirašymas.

Kaip praktinį pavyzdį, sprendžiant kokią reikšmę krovinio perdavimo momento nustatymas gali turėti vežėjo atsakomybei, būtų galima paminėti vieną iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. išnagrinėtų bylų.

Byloje nustatyta, kad pagal vežimo sutartį vežėjas buvo įsipareigojęs pervežti batų ir galanterijos krovinį iš Italijos į Lietuvą. Priimdamas iš sandėlio į puspriekabę kraunamą krovinį vežėjo vairuotojas suskaičiavo 199 dėžes, tačiau jam pateiktuose dokumentuose (tikėtina, kad krovinys buvo kraunamas pagal krovimo lapą) buvo nurodyta 211 dėžių. Pakrovimo vietoje puspriekabė nebuvo užplombuota. Nebūdamas tikras dėl pakrautų dėžių skaičiaus vežėjo vairuotojas iš sandėlio nuvyko į siuntėjo biurą ir nurodęs, kad pakrautos ne visos dėžės, atsisakė priimti CMR važtaraštį bei kitus krovinio dokumentus. Tą dieną automobilis su kroviniu liko muitinės komplekso teritorijoje. Kitą dieną, siuntėjui atsisakius savo lėšomis iškrauti ir perskaičiuoti krovinį, vežėjo nurodymu puspriekabė buvo užplombuota, o vežėjas priimdamas krovinio dokumentus CMR važtaraštyje padarė įrašą, kad „dėl intensyvaus krovimo negalėjo suskaičiuoti.“ Pristačius krovinį į Lietuvą, puspriekabės plomba buvo nepažeista, bet iškrovimo metu pastebėta, kad kelios dėžės yra pažeistos ir krovinio patikrinimo metu nustatyta, kad trūksta 16 porų batų ir 4 rankinių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes – šalių susirašinėjimą dėl krovinio perkrovimo ir perskaičiavimo, laikė, jog krovinio siuntėjas įrodė, kad krovinys vežėjui buvo perduotas anksčiau nei buvo pasirašytas CMR važtaraštis bei uždėta plomba (t.y. diena prieš iki krovinio pakrovimo). Atitinkamai, turint omenyje ir kitas aplinkybes (vairuotojas CMR važtaraštyje pastabas įrašė ne dėl krovinio pakuotės išorinės būklės, bet dėl pakuočių kiekio, o prekių trūkumas buvo nustatytas pažeistose dėžėse (t.y. pastabos važtaraštyje neapribojo vežėjo atsakomybės dėl pakuotės būklės), vairuotojas krovinio užplombavimo metu paimdamas važtaraštį krovinio iš naujo nepatikrino ir jį tokį vežė) buvo vadovaujamasi CMR konvencijoje įtvirtinta vežėjo atsakomybės prezumpcija ir vežėjas pripažintas atsakingu už krovinio praradimą. Vežėjo argumentai, kad puspriekabė buvo užplombuota, buvo atmesti, kadangi trūkumas galėjo atsirasti ir dėl vežėjo kaltės iki puspriekabės užplombavimo.

Laukite tęsinio, kuriame aptarsime vežėjo atsakomybės pabaigą.

Komentarai

Mantas Mikalajūnas 2015-02-14 17:59

www.cargosprintas.lt

---

Jūsų komentaras

Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:

Prisijungti su:

arba užsiregistruoti.