Tapau vairuotoju – žmona įstatė „ragus“
Gyvenimas automobilyje be šeimos ir vaikų savaitę, dvi, mėnesį ar daugiau – kiekvieno tolimųjų reisų vairuotojo kasdienybė. Internete jau galima aptikti sunkvežimių vairuotojų istorijų ir diskusijų, kaip grįžę iš darbo po kelių savaičių, namuose neberado žmonos arba ją užtiko su kitu. Tačiau, kas dėl to kaltas – vyras, moteris, o gal abu kartu?
Privalumai ir trūkumai
Tradicinė šeima, kasdien galinti pasimėgauti bendrais pusryčiais ryte ir ramiais pokalbiais po dienos darbų – neįgyvendinama tolimųjų reisų vairuotojų svajonė. Dar daugiau – gyvenant ant ratų šeima, tiksliau jos darna, tampa tikru galvos skausmu, su kuriuo yra susidūrę didesnioji dalis profesionalių vairuotojų. Vieni jų viliasi, kad protinga ir supratinga moteris nesiskirs, o jei pabėgs – tai ne dėl specifinio vairuotojo profesijos darbo režimo.
„Moterys, kurios bėga nuo „fūristų“, kaltos tik 50 proc., likusią dalį atsakomybės turėtų prisiimti patys vyrai. Dažniausiai santykius komplikuoja viena ir ta pati priežastis – noras kuo daugiau užsidirbti! Kai sutinki Europoje važinėjančius po 6 mėnesius vairuotojus, iš karto kyla klausimas, ar su galva jam viskas tvarkoj? Kaip gali sveiko proto žmogus nesirodyti namuose po 6 mėnesius? Ar su tokiu norės gyventi save gerbianti moteris?“, – portale fura.lt svarstė vienas iš diskusijos apie vairuotojų skyrybas dalyvių.
Su šia problema susidūrę tolimų reisų vairuotojai kviečia visus kolegas dažniau pagalvoti apie tai, ką žmona veikia, kai jų tiek laiko nebūna namuose ir patiems sau atsakyti į klausimą kas svarbiau: šeima ar išdirbio normos?
Kiti diskusijos dalyviai įžvelgia daugiau skyrybų tolimųjų reisų vairuotojų šeimose priežasčių: pačio vairuotojo neištikimybė ir su tuo susijęs žmonos nepasitikėjimas. Antra, žmona jaučiasi vieniša ir jai trūksta dėmesio.
Tačiau yra ir kardinaliai priešingų nuomonių: vienas vairuotojas džiaugėsi išsiskyręs ir atgavęs laisvę. „Visas pasaulis mano!“ – džiaugiasi tarptautinių reisų vairuotojų diskusijų forumo dalyvis. Vis dėlto, jis įžvelgia ir skyrybų trukumų – kuomet žmonai, teismo sprendimu, paliekami vaikai.
Į diskusiją įsiterpia ir viena iš vairuotojų žmonų: „Kai vyras pasakė kad eis dirbt tolimųjų reisų vairuotoju, verkiau gal pusę metų, kol susitaikiau. Ne visos moterys gali taip gyventi – juk kartais sprendimo kokiu sudėtingu klausimu reikia tuoj pat, o pasitarti nėra su kuo. Apie tokius dalykus pakalbėti ir išsiaiškinti prioritetus reikia dar prieš keliaujant prie altoriaus – tada vėliau bus mažiau nesusikalbėjimo ir kančių“. Moteris apibendrindama pastebi, kad vyrui dirbant tolimųjų reisų vairuotoju, žmona turi pinigų, bet neturi šalia vyro.
Problema – ne atstumas
Tyrimų, įrodančių, kad tolimųjų reisų vairuotojų šeimos skiriasi greičiau – nėra. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docentė Rasa Bieliauskaitė taip pat susilaiko nuo kategoriškų vertinimų, esą tolimųjų reisų vairuotojų santuokos yra trapesnės.
„Visas santuokas išlaikyti yra pakankamai sunku. Labai svarbu yra galvoti, kaip aš prisidedu prie santykių, kaip aš sprendžiu sunkumus, kurie iškyla. Suaugę žmonės turėtų suvokti, kad santuoka yra ne tai, kas įvyksta stichiškai, o tai, ką jie kuria“, – teigia R. Bieliauskaitė.
Visgi pašnekovė pripažįsta, kad tolimųjų reisų vairuotojai susiduria su didesniais iššūkiais šeimoje negu tie sutuoktiniai, kurie kasdien susitinka.
Psichologei pritaria ir gydytojas psichoterapeutas ir seksologijos specialistas Viktoras Šapurovas. Jis tvirtina, kad tolimųjų reisų vairuotojo darbas šeimai yra išbandymas ir rizika.
„Problemos čia kelios: nėra nuolatinio buvimo kartu, nėra reguliaraus sekso, nėra vaikų auklėjimo, – problemas vardija specialistas. – Vairuotojas, kuris keletui dienų parvažiuoja namo, čia būna tarsi svečias. Bandymai skubiai kištis į vaikų aklėjimą ar kažką keisti paprastai kvepia savęs apgaudinėjimu, nes realiai jis vaikų auklėjime nedalyvauja“.
Vis dėlto doc. R. Bieliauskaitės atkreipia dėmesį, kad problema tolimųjų reisų vairuotojų šeimose yra ne pats atstumas, o pilnaverčių tarpusavio santykių nesukūrimas.
„Tos santuokos, kuriose sutuoktiniai daugiau laiko leidžia atskirai ar kuriuos skiria atstumas, teoriškai gali turėti daugiau problemų. Tačiau tai nėra aksioma. Kai kuriais atvejais tam tikras atokumas poroje gali ir padėti. Svarbu, kad dėl geresnių santykių tarp vyro ir žmonos ar tarp vyro ir vaikų būtų dedamos pastangos. Tai daryti turi tiek žmona, tiek vyras“, – samprotauja doc. R. Bieliauskaitė.
Kas kaltas – vyras ar žmona?
Šios srities ekspertai sutaria dėl vieno – visais atvejais atsakomybė už santykių išlaikymą tenka abiems pusėms.
„Jei žmona išėjo pas kitą, reiškia ji kažko neturėjo čia, reiškia santykiuose kažkas buvo ne taip. Svarbu girdėti, ko kitas žmogus nori, ir tuo pat metu pačiam reikalauti, kad tave išgirstų. Bandymas tiesiog paklusti – nesvarbu kuriai pusei – nieko gero nežada. Kompromiso turi ieškoti abu. Sutuoktiniai turėtų galvoti, ką jie įdomaus gali kartu daryti, ieškoti galimybių daugiau laiko praleisti drauge“, – tikina R. Bieliauskaitė.
Pašnekovė nebuvo linkusi sutikti, kad vairuotojo profesija turinti daugiau pagundų.
„Tai nėra profesija, kuri savaime pateisintų „žygius į šoną“. Tai nėra „nulemta“. Išvedžiojimai, kad kitaip negali būti, kad nėra iš ko rinktis yra visiška nesąmonė. Būti sąžiningu yra žmogaus valioje“, – samprotavo doc. R. Bieliauskaitė.
V. Šapurovas pabrėžia nuolatinio kontakto, skambučių svarbą.
„Šiuo atveju, kasdieniai kontaktai, tegu brangūs ir apmokami ne iš darbdavio, o iš savos kišenės, tam tikra dalimi kompensuoja išsiskyrimo keliamas problemas: aš žinau, kuo tu kvėpuoji, tu žinai, kuo aš kvėpuoju, vaikui esi pasiekiamas. Tokiu būdu galima planuoti ir kurti bendrą gyvenimą. Kai kontaktas išlieka, tada nėra prasmės skirtis“, – pasakoja psichoterapeutas. V. Šapurovas.
Jo teigimu, pokalbiai „Skype“ programa gali iš dalies kompensuoti ir realių intymių tarpusavio santykių nebuvimą.
Vyrai neištikimi fiziškai, moterys – emociškai
Internete galima rasti aibes istorijų apie Lenkijos-Vokietijos pasienyje ir kitose šalyse tolimųjų reisų vairuotojus viliojančias „plaštakes“. Kodėl vyrai šioms pagundoms neatsispiria? Psichoterapeutas ir seksologijos specialistas V. Šapurovas mano, kad vyrams tokia elgsena – natūralus dalykas.
„Vyras nuo sekso yra priklausomas fiziologiškai. Čia yra esminis skirtumas nuo moters – jos fiziologinio poreikio mylėtis neturi, jis yra psichologinis. Kuo didesnė pertrauka tarp lytinio akto, tuo vyrui sunkiau atsilaikyti, nes reguliariai nesimylėdamas jis patiria fiziologinį diskomfortą“, – pripažįsta psichoterapeutas.
Anot seksologijos specialisto, tolimų reisų vairuotojas nuo eilinio vyro niekuo nesiskiria – jis taip pat turi fiziologinį poreikį mylėtis.
„Jis yra gana įsakmus ir taip susilaikyti nuo kontakto su kita moterimi yra sunku, objektyviai gana sunku“, – pasakoja V. Šapurovas.
Norint, kad vairuotojai nesinaudotų plaštakių paslaugomis svečiose šalyse, poros santykiai turi būti nuostabūs – ir psichologiniai, ir intymūs. Tam pritaria ir doc. R. Bieliauskaitė, tačiau atkreipia dėmesį, kad ištikimybė vis tiek yra svarbi.
„Vyrams tas seksualinis veiksmas yra kaip veiksmas. Svarbu ne jausmas, o pasitenkinimas. Be to, susidaro tam tikra kompanija, tam tikra nuotaika ir atrodo, kad tai labai „cool“, – pasakoja psichologė.
Anot jos, vyrai teisinasi tuo, kad čia tik fizinė neištikimybė, o jeigu moteris palieka – tai emocinė neištikimybė, nes moterims emociniai patyrimai yra svarbesni negu fizinė dalis. Tačiau, anot R. Bieliauskaitės, neištikimybė dar nereiškia, kad santuoka iškart sugrius.
„Kartais psichologai sako, kad yra tam tikrai mitų. Vienas iš jų – visada vienas kitam sakyti viską, kas nutinka. Kitas mitas, kad jei žmogus buvo neištikimas, tai jau santuoka turi sugriūti. Bet su tuo galima kažkaip dirbti, bet svarbu, kad būtų gyvas emocinis bendravimas“, – teigia R. Bieliauskaitė.
Jeigu kitos išeities nebėra…
Ir vis dėlto, ką daryti, jeigu kitos išeities be skyrybų abi pusės nebemato? Anot doc. R. Bieliauskaitės, kad ir kaip būtų sunku, reikia su tuo susitaikyti.
„Svarbu suprasti, kad skyrybos yra trauma, kuri atneša daug skausmo ir kad tą skausmą tu turi ištverti, iškęsti, išgyventi. Stiprybė yra jausti ir ištverti. Įtemptas darbas tam tikra prasme padeda, nes tuo metu negalvoji apie slogius dalykus. Kita vertus, tai niekur nedingsta“, – tikina psichologė.
Taip susiklosčius situacijai žmogui labai svarbu palaikymas, pokalbiai su draugais. Daug blogiau, kai iš nevilties puolama į alkoholio, narkotikų ir atsitiktinių seksualinių avantiūrų liūną.
„Žmogus bando tą skausmą taip užslopinti, bet jie tik toliau ardo ir palieka tuštumos jausmą. Ir čia nereikia psichologui pamokslauti, bet užtenka paklausti – kaip tu po to jautiesi? Ir jis pats žino, kad tai neatneša palengvėjimo“, – patarimus dalina R. Bieliauskaitė.
Taigi šeima tolimųjų reisų vairuotojui – nėra neįmanomas dalykas, tačiau reikalaujantis gerokai daugiau abiejų pusių pastangų. O galvojantiems, vesti ar ne, vienas tolimųjų reisų vairuotojas internetiniame forume pataria: „Jei nori gyvent kaip žmogus, o mirti kaip šuo – nevesk, jei nori gyventi kaip šuo, o mirti kaip žmogus – vesk… Ir ką jūs manot: pragyveno 50 metų nevedęs, po to vedė ir po 3 metų mirė…“.
Komentarai
Su Viktoru nepasiginčysi... Dar tokia istorija anksčiau buvo aprašyta: http://autobanas.wordpress.com/2012/08/18/vairuotoju-bobos/
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.