Be vairuotojo mašina nevažiuoja. Sunkvežimio vairuotojo darbas – labai sunkus. Kartu su stažu vairuotojas „užsidirba“ ir visą krūvą profesinių ligų. Visada gerbsiu tuos, kurie iš pašaukimo yra tolimųjų reisų vairuotojai, ir nesvarbu, kiek laiko jie už vairo. Jeigu žmogus nori išmokti, aš visada stengiuosi padėti. Visus kitus vadinu turistais. Beje, kalbant apie profesinį „slengą“ – įjunkite raciją vairuotojo kabinoje: latvių vairuotojai naudoja 13 kanalą, lietuviai – 12, estai – 9, lenkai – 19. Sužinosite daug naujo ir įdomaus apie kelius, kelių policiją, vadovybę, o taip pat visus kitus eismo dalyvius. Pavyzdžiui, traškutis – motociklininkas. Kodėl? Todėl, kad trakšt ir viskas. Štai toks vairuotojų humoras. Dažniau bendraukite su savo vairuotojais – tai padės suprasti, kas ir kokiu tikslu pas jus dirba.
Sakoma, kad stiuardesės yra šalies veidas ir suprantama dėl ko. Visuomet reikalauju, kad į pakrovimus-iškrovimus vairuotojas atvažiuotų tvarkingai atrodydamas, nes manau, jog vairuotojas – įmonės veidas. Dažnai Jūs nematote kliento, su kuriuo dirbate jau keletą metų, tačiau jis mato Jūsų darbą ir Jūsų vairuotoją. Ir sunku užkariauti kliento pagarbą, jeigu į pakrovimą-iškrovimą vairuotojas atvažiuoja apsirengęs purvinais, suplyšusiais ir suglamžytais rūbais, nesiskutęs, lyg ką tik iš miško išėjęs. Net jeigu vairuotojas tris paras be sustojimo važiavo iš Rusijos skubėdamas į iškrovimą, visada galima rasti valandą laiko nusiprausti ir susitvarkyti namuose arba, jeigu jis ne vietinis, degalinėje. Europoje daug vietų, kur tai galima susitvarkyti. Galbūt verta pamastyti apie specialius drabužius su įmonės logotipu. Manau, kad tai būtų geriausia Jūsų įmonės reklama. O ir patys vairuotojai tai įvertins – ypač šiltą striukę per didelius šalčius.
Jeigu vairuotojas – įmonės veidas, tai mašina, mano manymu, vairuotojo veidas. Atsiminkite, kad ateis laikas, kai mašinas reikės parduoti. Todėl tvarką kabinoje reikia palaikyti nuolatos. Reikalaukite, kad po reiso vairuotojas mašiną paliktų švarią ir tvarkingą. Žinoma, tai galioja ne visiems. Kai kurie kabinose turi švaros priemonių rinkinį, mėgstamą oro gaiviklį ir net įtaisą sunkvežimio oro sistemai, kad iš kabinos dulkes išpūstų. Kartais nutikdavo ir juokingų dalykų (nors kaip čia pažiūrėjus): iš pradžių prašai vairuotojo susitvarkyti, po to – įspėji. Jeigu ir tai nepadeda , nuvarai mašiną kabinos cheminiam valymui (tai nėra pigus malonumas) ir visa tai už vairuotojo pinigus – įteikite jam čekį. Galiu užtikrinti, kad tokia šoko terapija keičia ne tik nevalos požiūrį į darbo vietą, bet ir visi kiti po jos suranda laiko susitvarkyti. Taip pakyla ir jūsų autoritetas vairuotojų akyse. Jūs laikotės savo žodžio, todėl nei vienas nerizikuos savo pinigais. Įvairaus pobūdžio lipdukai kabinoje nėra sveikintinas dalykas, išskyrus atvejus, kai jie uždengia surūdijusias skyles. Taip pat ir kiti dalykai, dėl kurių mašinos išorė ir vidus praranda patrauklumą.
Vairuotojui ir ekspeditoriui svarbu dirbti poroje, o ne kiekvienam sau. Ekspeditorius turi duoti nurodymus dėl išsikrovimų ir pasikrovimų, taip pat transporto priemonės judėjimo. Pageidautina tikrinti naujus adresus internete, pateikti išsamią informaciją apie tašką (taip pavadinsime pakrovimo ar iškrovimo, muitinės punktą) – ne tik adresą, bet nurodyti ir darbo laiką, kontaktinio asmens vardo. Viską, kas palengvintų vairuotojo darbą ir suteiktų galimybę greičiau išvažiuoti į kitą tašką. Manyčiau, ne mažiau svarbu yra padėkoti ir palinkėti gero kelio, kai vairuotojas pasikrauna ir važiuoja namų link. Vairuotojas savo ruožtu turi pranešti apie tai, jog krovinį pasikrovė ar išsikrovė, ar viskas vyksta be netikėtumų bei nurodyti apytiksliai laiką, kada jis planuoja būti kitame taške. Iškilus nesklandumams, apie juos būtina pranešti ekspeditoriui. Negalima nieko slėpti. Jeigu vairuotojas pranešė ekspeditoriui, jis nusiima nuo savęs dalį atsakomybės už vėliau priimtus sprendimus, kokie jie bebūtų. Vairuotojui reikia paaiškinti, kad būtent vežėjas (tuo pačiu ir vairuotojas) visiškai atsakingas už pasikrovimą ir išsikrovimą. Todėl pasikrovimas ir išsikrovimas turi vykti tik dalyvaujant vairuotojui, žinoma, jeigu tai yra įmanoma. Jeigu neįmanoma, vairuotojas turi pažymėti tai CMR 18 grafoje ir paprašyti siuntėjo pasirašyti bei anspauduoti, o jeigu šis atsisako – nedelsiant pranešti ekspeditoriui. Tai pat vairuotojas turi stebėti, ar dokumentuose pateikti ir tikri krovinio parametrai sutampa. Ruletės palengvina šį procesą.
Aš pasisakau už tai, kad vairuotojas būtų „pririštas“ prie mašinos. Net jeigu jį kažkas keičia, tai po to, kai keičiantysis grįžta iš reiso, nuolatinis vairuotojas turėtų nepatingėti priimti mašiną: patikrinti kuro likutį, techninę būklę, tvarką. Kabina – tai nedidelė specialios paskirties patalpa, ir šiuo atveju, čia yra ne tik vairas ir pedalai, bet ir kai kurie kelionėje gyvybiškai būtini daiktai: indai, plytelė, maistas, balionėlis. Manau, jog Jūs su manimi sutiksite, jei pasakysiu, kad šių ir kitų daiktų buvimas – tai sėkmingo reiso garantas, kadangi kabina vairuotojui tampa namais ant ratų. Pas mane dirbo vairuotojai, kurie turėjo televizorių, palydovinę anteną, DVD grotuvą, GPS navigatorių, kitiems užteko ir nešiojamojo kompiuterio ar tiesiog knygos.
Tikriausiai jau net nekyla klausimų, ar reikia į mašiną montuoti GPS navigatorių. Jis –draugas ir pagalbininkas, visuomet parodys greičiausią ir tiesiausią kelią. Tačiau vairuotojui negalima juo visiškai pasikliauti. Jeigu navigatorius privedė prie aklavietės, tilto ar privertė veltui apsukti 300 kilometrų ratą, negali būti pasiteisinimų, kad tai įvyko dėl navigatoriaus kaltės. Vairuotojas turi savo galvą ant pečių, o kiekvieną tašką geriau kelis kartus patikrinti. Pavyzdžiui, paklausti ekspeditoriaus gretimo miesto pavadinimo arba pasitikrinti atlase. Visus nurodymus vairuotojui aš duodu trumpųjų SMS žinučių pagalba, skambinu tik kraštutiniu atveju. Trinti žinutes draudžiu iki tol, kol pasibaigs reisas. Jeigu būna nesklandumų, juos aiškinamės vairuotojui atvykus į ofisą. Žinutės telefone yra vairuotojo arba ekspeditoriaus kaltės patvirtinimas. Aš taip pat reikalauju skirti asmeninius nuo darbo pokalbių. Vienas telefonas turi būti skirtas tik darbui, o kitas – viskam kitam. Buvo gudruolių, kurie atiduodavo pusę atlyginimo už pokalbius su šeima reiso metu. Su šiais neatsakingais „elementais“ kovojome tokiu būdu: duodavome kiekvienam 30 eurų limitą, o tai, kas būdavo virš šios sumos (jeigu nebuvo ypatingų aplinkybių), buvo padengiama iš vairuotojo kišenės DVIGUBU tarifu. Žinoma, visi vairuotojai apie tai būdavo įspėti iš anksto, pateikiama skambučių išklotinė, kurioje vairuotojas galėjo pažymėti darbinius skambučius. Po trijų mėnesių eksperimentas parodė, jog telefonų sąskaitos sumažėjo, o vairuotojai įsigijo nuosavus telefonus ir korteles. Be to, jie tapo visada pasiekiami darbo telefonu.
Vairuotojų darbe pasitaiko visokių trūkumų ir pažeidimų. Aš juos suskirsčiau į tris kategorijas: lengvi, vidutiniai ir sunkūs. Po lengvųjų įvykdavo pokalbis, o jeigu jie pasikartodavo kelis kartus – pereidavo į vidutinių kategoriją. Už vidutinį pažeidimą (tai tokie pažeidimai, apie kuriuos vairuotojas žinojo, bet vis tiek padarė) pirmą kartą baudžiama 7 eurais, vėliau pagal aritmetinę progresiją iki begalybės. Net didžiausias apsileidėlis po 57 eurų baudos tapdavo pavyzdiniu vairuotoju. Už sunkius pažeidimus vairuotojas arba iš karto atleidžiamas iš darbo arba kelis mėnesius atostogauja už minimalų atlyginimą. Pavargęs nuo buities ir žmonos priekaištų žmogus iš naujo įvertina darbą.
Tas pats galioja ir kalbant apie techninę transporto priemonės būklę. Vairuotojas privalo ją nuolat stebėti, net jeigu yra taikoma garantija. Spaudimą padangose juk mato ir jaučia vairuotojas. Ypatingą dėmesį sunkvežimiui reikia skirti tada, kai garantija jau baigėsi. Mašinos būklės patikrinimas iki, reiso metu ir po jo yra vairuotojo pareiga. Žinoma, mašinai gali nutikti kažkas netikėto, tačiau praktika rodo, kad 70-80% mašinos gedimų reiso metu įvyksta dėl dalinės ar visiškos vairuotojo kaltės. Jeigu vairuotojo kaltė yra įrodoma ir jis su tuo sutinka, tai remonto išlaidos iš dalies ar visiškai padengiamos iš vairuotojo algos. Jeigu akivaizdžių įrodymų spaudžiamas vairuotojas savo kaltės nepripažįsta, tačiau jokių rimtų argumentų pateikti negali, verta susimąstyti apie profesinį šio vairuotojo tinkamumą.
Kuras sudaro vieną didžiausių transporto verslo išlaidų dalį. Nelipkite ant nuospaudų – pasakysite Jūs. Bet… yra daug „bet“, kurie padės Jums jas greičiau išgydyti. Todėl vairuotojo kuro naudojimo kontrolei skirsime daugiau dėmesio. Kalbant apie degalų eikvojimą, reiktų atsižvelgti į daugelį faktų: metų laiką, mašinos amžių, kuro kokybę (rusiškas eikvojasi greičiau), vairuotojo vairavimo stilių (ar visada spaudžia pedalą iki dugno, kaip kyla į kalną) ir t.t. Šiais laikas taupyti degalus padeda naujosios technologijos. GPS sekimas kartu su kuro kontrolės davikliu daro stebuklus. Maža to, kad Jūs bet kuriuo metu galite matyti, kur ir kokiu greičiu važiuoja Jūsų mašina, sistema duodą signalą, jeigu bake staigiai sumažėjo kuro (net jei paprasčiausiai nupilta 20 litrų į kanistrą). Yra daugybė kuro vogimo būdų. Kai kurie vagia iš karto degalinėje: kuro pistoletas perduodamas kitam asmeniui ir kuras pilamas į kitą mašiną (ar talpą). Rusijoje pripilamas pilnas bakas, o „likęs kuras” parduodamas savo šalyje. Pasiūlymus pirkti dažnai galima išgirsti per raciją. Jeigu išgirsite „kam malkų?”, žinokite – parduodamas kuras. Tačiau pirkti tokį niekam nesiūlau – sugadinsite variklį. Rusijoje yra dvi kuro rūšys – labai blogas (pigesnis) ir nelabai blogas (brangesnis). O dabar patys pagalvokite, kokį Jums parduos…
Kai vairuotojas ateina atsiskaityti, galima turėti atspausdintą kuro ir maršruto ataskaitą. Ataskaita padeda patikrinti vairuotojo duomenis apie maršrutą ir išnaudotą kurą su 3-5% paklaida. Kartais verta pasodinti už vairo kitą vairuotoją ir pažiūrėti, kokie bus skaičiai. Juk liaudies išmintis byloja – viską galima pažinti per palyginimus. Aha, pasakysite Jūs ir vėl būsite teisūs, ar žinojo GPS išradėjai, kokie išradingi yra mūsų vairuotojai… O čia jau reikėtų sustoti. Kartais mes patys esame kalti dėl to, kad vairuotojai mus apgaudinėja. Visų pirma, reikia įsidiegti sistemą, kuri visiškai tenkintų poreikius (patikėkite, mūsų laikais jų yra begalės), antra – patys išstudijuokite jas taip, kad naktį pažadinti (neduok Dieve) galėtumėte pasakyti, kur slypi apgaulė.
Forumuose ne kartą buvo diskutuota apie vairuotojų darbo užmokestį. Yra 4 mokėjimo formos: už kilometrus, reise praleistas dienas, fiksuotas mėnesio atlyginimas arba procentas nuo frachto. Procentas gali būti mažas – grynas vairuotojo atlyginimas, arba didelis – vairuotojas apmoka kurą, kelius ir t.t. Kaip pravažiuos, taip ir užsidirbs. Savo ruožtu mašinos savininkas apmoka remontus, lizingą ir draudimus. Atlyginimas tiesiogiai priklauso nuo ekonominės situacijos ir frachtų, o taip pat techninės mašinos būklės. Kuo ilgiau mašina yra remontuojama – tuo mažiau uždirbi.
Anksčiau pogarantinį aptarnavimą ir transporto priemonių remontą įmonės arba darė servisuose, arba tai atlikdavo šaltkalviai nuosavose, remontui skirtose zonose. Šiuo metu vis daugiau įmonių atsisako servisų ir remontui skirtų zonų. Dabar smulkų ir vidutinį remontą savininkai vis dažniau patiki vairuotojams ir tik didelis arba specifinis remontas vyksta servise. Tačiau dabar automobiliai yra tiek atpigę, kad kartais paprasčiau nusipirkti naują mašiną, nei servise remontuoti senąją.
Manau, jog šiame straipsnyje pateikiau visą savo 5 metų darbo patirtį su vairuotojais. Tikiuosi, kad ji padės Jums nutiesti tiltą „Jūs ir vairuotojas“ efektyvesniam Jūsų įmonės darbui šiais nelengvais laikais. Jeigu rasite kažką naudingo, vadinasi, aš ne veltui stengiausi.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.