Šaldytuvinės puspriekabės istorija
Vilkiko puspriekabė, kurioje galima nuolat palaikyti reikiamą temperatūrą, šiais laikais jau nieko nebestebina. Tokiomis transporto priemonėmis keliauja maistas, gėlės, vaistai ir kiti produktai. Nuo ko viskas prasidėjo?
XIX a. viduryje jau buvo galimybė gabenti maisto produktus laikant juos vėsioje temperatūroje, tačiau tai buvo gana primityvu ir nelankstu. Verslininkai paskaičiavo, kad iš vidurio Amerikos į rytinę pakrantę siųsti skerdieną yra ekonomiškai naudingiau nei gyvus galvijus, tačiau tai jie galėjo daryti tik žiemomis, kuomet į traukinio vagonus buvo patalpinama skerdiena ir ši keliaudavo neatšildama.
1867 m. atsirado galimybė gabenti šaltą mėsą ir vasaromis. Tuomet mėsa būdavo uždengiama, kad neturėtų tiesioginio kontakto su ledu, ir apkraunama juo. Ledas turėjo būti papildomas kiekvieną dieną, o jo būdavo galima gauti traukinių stotyse. Vėliau ledo buvo galima gauti ir sunkvežimių sustojimo vietose.
Ledas šaltai temperatūrai palaikyti buvo naudojamas visuose gabenimuose laivais ir traukiniais. Panaudojus ventiliatorius, buvo išgaunami neblogi rezultatai. Dažniausiai ledas buvo talpinamas transporto priemonės krovinių skyriaus viršuje, o šaltis besileisdamas žemyn šaldydavo krovinį ir išstumdavo šiltą oro per specialias angas.
Tokie patobulinai ir idėjos leido smarkiai išsivystyti skerdykloms. Poreikiai vis didėjo ir kiekvieną dieną buvo gabenama vis daugiau šaldyto maisto produktų. Tačiau tai nebuvo patikima. Jei ledas ištirpdavo anksčiau, nei krovinys būdavo pristatomas į paskirties tašką, tuomet dažniausiai jis būdavo sugadinamas. XX a. pradžioje ledą, kaip šaldymo elementą naudojo visos transporto priemonės, kurios gabendavo maisto produktus.
1929 m. atsirado sunkvežimiai, kurie naudodami kardaninio veleno energiją galėjo mechaniškai šaldyti krovinių skyrių ir buvo atsisakyta ledo, tačiau tuo metu jau buvo populiarios puspriekabės. Reikėjo agregato, kuris būtų nepriklausomas nuo transporto priemonės variklio.
Pirmoji puspriekabė galinti mechaniškai palaikyti šaltą temperatūrą atsirado Jungtinėse Amerikos valstijose, Mineapoly. Tuomet, 1938 m., jį sukūrė Frederikas Jonesas. Pirmoji jo paskirtis – vežioti paukštieną iš skerdyklos į prekybos vietas.
F. Jonesas iš esmės sukonstravo patvarų oro kondicionierių, kuris buvo atsparus kelionės vibracijai ir apkrovoms. Pirmą kartą jis savo prietaisą sumontavo po puspriekabe. Šis apsinešė purvu ir sugedo. Sekantis konstruktoriaus žingsnis – savo prietaisą sumontavo krovinių skyriaus priekyje, prieš kabiną. Atlikus tokį patobulinimą visos problemos baigėsi.
Savo sistemą F. Jonesas užpatentavo tik 1940 m. Laikui bėgant ji buvo pritaikyta laivuose, ir traukiniuose. Po šio išradimo, pirmą kartą istorijoje atsirado reali galimybė gabenti maistą didelius atstumus, bet kuriuo metu laiku. Tai taip pat smarkiai kilstelėjo ir žemės ūkio bei maisto pramonės akcijas. Nuo to laiko gamyklos, skerdyklos, fermos ir pardavimo taškai galėjo būti nutolę vieni nuo kitų. Visiems pasaulio gyventojams buvo galima pasiūlyti įvairesni ir kokybiškesnį maisto asortimentą.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.