Verslo pirkimas-pardavimas – abiejų šalių rūpestis
Nors Lietuvos susijungimų bei įsigijimų rinkoje kol kas jaučiamos laukimo nuotaikos, pokyčiai ekonomikoje yra nebloga proga apsvarstyti tolesnę verslo strategiją. Straipsnyje trumpai aptarsime verslo perleidimo būdus, daugiau dėmesio skirdami populiariausiam jų – akcijų pirkimui-pardavimui.
Pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, verslą galima parduoti keliais būdais: parduodant įmonę kaip turtinį kompleksą, parduodant atskirą turtą ir perleidžiant turtines teises, tam tikrais atvejais – reorganizuojant juridinį asmenį, tačiau populiariausias ir labiausiai praktikoje taikomas būdas yra kontrolinio akcijų paketo perleidimas. Esminis bruožas, atribojantis skirtingas verslo perleidimo formas – sandorio objektas. Pagal įmonės, kaip turtinio komplekso, pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjas įgyja ne juridinio asmens kontrolę, bet juridiniam ar fiziniam asmeniui priklausiusį verslą ir visa, kas su juo susiję, t.y. turtinį kompleksą (įskaitant turtines teises), kuris naudojamas ekonominėje veikloje. Tuo metu verslo įsigijimo, kai perkamas kontrolinis akcijų paketas, sandorio objektas yra akcijos – vertybiniai popieriai, suteikiantys teisę dalyvauti valdant įmonę bei gauti įmonės pelno dalį, t.y. įgyjama paties juridinio asmens kontrolė su visa jo iki tol vykdyta ekonomine veikla.
Įprastas verslo įsigijimo būdas perleidžiant kontrolinį akcijų paketą neįmanomas ūkinės bendrijos, individualios įmonės, individualios veiklos, ūkininko ūkio perleidimo atveju. Nurodytais atvejais kaip tik ir taikomas įmonės ar turtinio komplekso, t.y. vykdomos ekonominės veiklos pirkimas-pardavimas, įsigyjant veikloje naudotą nekilnojamąjį turtą, įrangą, intelektinę nuosavybę, prekės ženklus, kitas su vykdoma veikla susijusias turtines ir neturtines teises, taip pat skolų bei kitų įsipareigojimų visumą. Tačiau įmonės, kaip turtinio komplekso, pirkimo-pardavimo procedūra yra gerokai sudėtingesnė nei juridinio asmens kontrolės perleidimas parduodant bendrovės akcijų kontrolinį paketą: iki įmonės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo privaloma parengti įmonės turto inventorizavimo aktą, sudaryti įmonės balansą, įmonės skolų (prievolių) sąrašą, įmonės turto sudėtį ir jo kainą turi įvertinti nepriklausomas auditorius, apie įmonės pardavimą būtina informuoti kreditorius, kurie turi teisę pareikalauti papildomo jų reikalavimų užtikrinimo. Taip pat svarbu, kad įmonės pirkimo-pardavimo sutarčiai privaloma notarinė forma.
Būtent dėl aukščiau nurodytų priežasčių praktikoje labiau įprasta verslo perleidimo forma – teisę į bendrovės valdymą ir kontrolę suteikiančių akcijų pirkimas-pardavimas. Verslą įgyjant per kontrolinį akcijų paketą, nėra būtina atlikti eilės įstatyme nustatytų įmonės kaip turtinio komplekso pardavimo veiksmų.
Tačiau akcijų kaip civilinių teisių objekto specifika lemia tai, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra rizikos sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog akcijos yra specifinis turtas, nes jo vertė gali kisti, priklausomai nuo įvairiausių veiksnių – įmonės, kurios akcijos perkamos, finansinės būklės, jos veiklos rūšies, bendrų ekonominių rodiklių ir pan. Todėl perkant akcijas yra tam tikra rizika, kad jų vertei nukritus dėl tam tikrų pašalinių veiksnių, pirkėjas gali patirti nuostolius arba priešingai, gali gauti pelną, akcijų vertei pakilus. Neretai rizika dėl mokamos akcijų kainos pagrįstumo yra susijusi su pačios įmonės vidine būkle ir perspektyvomis, už ką faktiškai ir yra mokama perkant akcijas. Akcijų pirkimo-pardavimo sandoriui visų pirma taikytina caveat emptor (lot. tesisaugo pirkėjas) doktrina, t.y. pardavėjo pareigą atskleisti sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją nusveria pirkėjo pareiga domėtis bendrovės, kurios akcijas jis perka, būkle.
Vienoje iš nagrinėtų bylų LAT pastebėjo, kad: „perkamo turto specifika lemia tai, jog tiek viena, tiek kita šalis šiek tiek rizikuoja, nes būsimi pokyčiai paprastai iš anksto negali būti žinomi. Todėl […] protingas ir apdairus pirkėjas turi pats kaip galima išsamiau ir nuodugniau išanalizuoti įmonės, kurios akcijas jis perka, padėtį, verslo perspektyvas, galimybes gauti pelną ir pan.“. Šioje byloje teismas nustatė, kad investicine veikla užsiimanti įmonė, įsigydama kontrolinį bendrovės akcijų paketą, netyrė įmonės veiklos, finansinės padėties, neanalizavo jos verslo perspektyvų ir galimybės dirbti pelningai, spręsdama dėl sandorio sudarymo rėmėsi tik galimomis pelningumo prognozėmis. Todėl teismas konstatavo, kad netirdamas įmonės veiklos, pirkėjas prisiėmė nepamatuotą verslo riziką, o atitinkamai pardavėjo galimai nutylėtos kai kurios aplinkybės konkrečiu atveju negali būti vertinamos kaip apgaulė dėl esminių sandorio sudarymo aplinkybių, t.y. kaip pardavėjo nesąžiningumas. Ne mažiau svarbi bylos aplinkybė buvo, kad šalys akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nustačiusios, jog pirkėjas atsisako teisės reikšti pretenzijas dėl bet kokių bendrovės, kurios akcijos perkamos, įsipareigojimų ir akcijų vertės sutarties galiojimo laiku, t.y. iki jos įvykdymo.
Žinoma, negalima visiškai ignoruoti ir pardavėjo pareigos atskleisti sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Dar vienoje LAT byloje teismas nustatė, kad privatizavimo metu bendrovės akcijų paketo pardavėjas patvirtino klaidingą finansinę atskaitomybę, taip suklaidindamas pirkėją dėl realios akcijų paketo rinkos vertės. Be to, privatizuojamoje bendrovėje iki sandorio sudarymo buvo netinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita, nustatytas grynųjų pinigų trūkumas įmonės kasoje ir banko sąskaitoje. Dėl įmonės apgaulingo apskaitos tvarkymo buvusi įmonės vyr. finansininkė pripažinta kalta baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad akcijų paketo pardavėjo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie bendrovės finansinę būklę neabejotinai turėjo įtakos pirkėjo apsisprendimui dėl akcijų kainos. Teismas nurodė, kad apgaulingai tvarkant apskaitą nuslėpta pinigų suma buvo nepagrįstai padidinta privatizuojamos įmonės vertė, kas buvo traktuojama pirkėjo patirti nuostoliai.
Iki šiol žemesnės instancijos teismai laikosi pozicijos, jog kontrolinio akcijų pirkimo-pardavimo paketo įsigijimo atveju teisės normos, reglamentuojančios netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, negali būti taikomos. Paaiškinimas paprastas – vertybiniai popieriai (įskaitant ir akcijas) teisine prasme nėra daiktas. Atitinkamai, akcijų pirkimo-pardavimo atveju nusipirkus bendrovę „su trūkumais“ negalima reikalauti sumažinti akcijų kainos. Tokiu būdu tarsi sumažinama pardavėjo atsakomybės dėl įmonės „trūkumų“ apimtis, kadangi net pats pardavėjas ne visada gali žinoti, ar po pardavimo neatsiras papildomų įmonės įsipareigojimų dėl galimų ginčų su sutartiniais kontrahentais, mokesčių administratoriumi ir pan.
Pirmiausiai, pirkėjas turėtų būti suinteresuotas išsiaiškinti įmonės, kurios kontrolę siekia įgyti, tikrąją padėtį ir atitinkamai įvertinti jos akcijų galimą vertę. Todėl, siekiant išvengti „katės pirkimo maiše“ situacijos, įprastai yra atliekamas finansinis, mokestinis bei teisinis įmonės auditas, plačiau žinomas kaip due deligence. Due diligence stadijoje pirkėjas siekia surinkti ir įvertinti pagrindinę informaciją apie perkamą įmonę, kad galėtų apsispręsti dėl sandorio sudarymo ir jo vertės pagrįstumo. Priklausomai nuo įmonės veiklos specifikos, be finansinio ir teisinio audito gali būti atliekamas ir techninis, aplinkosauginis ar kitų verslui esminę įtaką turinčių sričių įvertinimas.
Due diligence proceso metu įvertinamos sisteminės rizikos, todėl siekiant išvengti smulkesnių grėsmių ar paslėptų įmonės įsipareigojimų, akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje įprasta išsamiai aptarti pardavėjo patvirtinimus ir garantijas, taip pat pirkėjo gynybos priemones, jei paaiškėtų, kad pardavėjo patvirtinimai ir garantijos buvo klaidingi. Kita rizikos valdymo priemonė – sutartyje numatomi pardavėjo patvirtinimai ir garantijos, kurių pažeidimas pirkėjui suteikia teisę reikalauti pardavėjo atsakomybės. Nepasitvirtinus pardavėjo garantijoms ir pareiškimams gana sudėtinga apskaičiuoti dėl to atsiradusį neigiamą poveikį, todėl geriausia kompensacinį mechanizmą bei gynybos būdus numatyti dar pačioje sutartyje.
Pardavėjas savo atsakomybę siekia apriboti vertės ir laiko atžvilgiu. Dažniausiai, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėjui nustatoma teisė reikalauti, kad pardavėjas atsakytų tam tikra sandorio vertės dalimi už per tam tikrą ribotą laikotarpį (įprastai 1-2 metus) atsiradusias nenumatytas įmonės prievoles. Prie sutartinių saugiklių galima priskirti ir atidėto mokėjimo (angl. deferred payment) bei išdirbio (angl. earn out) sąlygas, kurios leidžia pirkėjui kontroliuoti galimų nenumatytų prievolių atsiradimo ar verslo tęstinumo rizikas.
Atidėto mokėjimo nuostata įprastai taikoma, siekiant užtikrinti galimų pirkėjo pretenzijų įvykdymą. Nurodytu atveju dalį kainos, kuri dažniausiai svyruoja 5-10 proc. ribose, pirkėjas įsipareigoja sumokėti tik suėjus terminui, per kurį buvo galima pareikšti pretenzijas dėl paaiškėjusių nenumatytų įmonės prievolių. Tokiu būdu pagrįstas pretenzijas pareiškęs pirkėjas, gali jas įskaityti į mokėtiną kainos dalį. Savotišku kainos koregavimo instrumentu gali būti ir gana dažnai sutartyse naudojama išdirbio sąlyga. Siekiant užtikrinti verslo tęstinumą, šalys gali susitarti dėl kainos priedo tuo atveju, jei įmonė per nustatytą laikotarpį tenkintų sutartus pajamingumo, pelningumo ir pan. rodiklius.
Taigi, tiek pirkėjas, tiek pardavėjas savo arsenale turi pakankamai priemonių savo interesams užtikrinti, kad būtų rasti abiems šalims tinkami sprendimai.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.