Apie darbo laiko kalendorių, ir ne tik
Apžvelgsime 2010-ųjų metų kalendorių ir LR įstatymų nuostatas, kuriomis remiamasi skaičiuojant darbo laiką ir sudarant darbo laiko kalendorių.
Čia rasite 2010 darbo kalendorių.
I. ESANT PENKIŲ DARBO DIENŲ SAVAITEI:
1. Darbo savaitės trukmė – 40 darbo valandų (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 144 str. 1 d.);
2. Kasdieninė darbo laiko trukmė – 8 darbo valandos (DK 144 str. 2 d.);
Komentaras: Iš tikrųjų DK nustato ne konkrečią savaitės ar dienos darbo laiko trukmę, o tik jos maksimalią ribą: ne ilgiau kaip 40 valandų; ne ilgiau kaip 8 valandas. Pažymėtina, kad nurodytos savaitinės 40 valandų darbo laiko normos būtina laikytis griežtai (t. y. viršyti šią normą pagal DK 150 str. paprastai draudžiama, o jeigu vis dėlto tam tikrais DK 151 str. nustatytais atvejais tenka dirbti ilgiau, tuomet tai – viršvalandžiai, kuriems taikomi DK 152 ir 193 straipsniai), tačiau kasdieninei 8 darbo valandų laiko trukmei išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys gali, kaip nurodyta DK 144 str. 2 d. Darytina išvada, kad ši išimtis išsiplečia į darbo laiko padidėjimo pusę. Kaip pavyzdį, galima paminėti LR Vyriausybės 2003 08 07 nutarimą Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“. Pagal šį teisės aktą keturias dienas per savaitę leidžiama dirbti po 8 valandas 15 minučių (8,25 val.), penktą dieną – 7 valandas. Bet vis tiek bendra darbo savaitės trukmė neturi viršyti 40 darbo valandų.
Komentaras: Iš tikrųjų DK nustato ne konkrečią savaitės ar dienos darbo laiko trukmę, o tik jos maksimalią ribą: ne ilgiau kaip 40 valandų; ne ilgiau kaip 8 valandas. Pažymėtina, kad nurodytos savaitinės 40 valandų darbo laiko normos būtina laikytis griežtai (t. y. viršyti šią normą pagal DK 150 str. paprastai draudžiama, o jeigu vis dėlto tam tikrais DK 151 str. nustatytais atvejais tenka dirbti ilgiau, tuomet tai – viršvalandžiai, kuriems taikomi DK 152 ir 193 straipsniai), tačiau kasdieninei 8 darbo valandų laiko trukmei išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys gali, kaip nurodyta DK 144 str. 2 d. Darytina išvada, kad ši išimtis išsiplečia į darbo laiko padidėjimo pusę. Kaip pavyzdį, galima paminėti LR Vyriausybės 2003 08 07 nutarimą Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“. Pagal šį teisės aktą keturias dienas per savaitę leidžiama dirbti po 8 valandas 15 minučių (8,25 val.), penktą dieną – 7 valandas. Bet vis tiek bendra darbo savaitės trukmė neturi viršyti 40 darbo valandų.
3. Darbo dienų ir poilsio dienų skaičius per savaitę – penkios darbo dienos ir dvi poilsio dienos (DK 147 str. 3 d.);
4. Kokios konkrečiai savaitės dienos yra savaitės nepertraukiamojo poilsio dienos – šeštadienis ir sekmadienis (DK 161 str. 1 d.);
5. Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda (DK 153 str. 1 d.);
6. Švenčių dienos – nustatytos DK 162 str. 1 d., iš viso per 2010 metus 12 švenčių (2008 m. 11 švenčių), kurių bendra trukmė 14 dienų (2008 m. – 13 dienų). Pažymėtina, kad šios DK 162 str. nurodytos švenčių dienos pagal DK 165 str. 1 d. į kasmetinių atostogų trukmę neįskaitomos.
II. ESANT ŠEŠIŲ DARBO DIENŲ SAVAITEI:
1. Šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena pagal DK 147 str. 2 d. nustatoma tik tose įmonėse, kuriose dėl gamybos pobūdžio ar kitų sąlygų penkių darbo dienų savaitė neįmanoma. Taigi šešių darbo dienų savaitė – tai išimtis, bet ne norma.
2. Darbo dienų ir poilsio dienų skaičius per savaitę – šešios darbo dienos ir viena poilsio diena;
3. Darbo savaitės trukmė – ta pati 40 darbo valandų trukmė (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) 144 str. 1 d.);
4. Kasdieninė darbo laiko trukmė – esant šešių darbo dienų savaitei, prieš poilsio dieną darbas neturi trukti ilgiau kaip 5 valandas (DK 153 str. 2 d..).
Komentaras: Taigi kasdieninė darbo laiko trukmė likusiomis penkiomis darbo dienomis DK nenustatyta. Tokiu būdu galima spėti, kad tų dienų kasdieninė darbo laiko trukmė šiuo atveju lygi 7 valandos, t.y. (40 d. val. minus 5 d. val.) padalinti iš 5 d.d. = 7 d. val. Tuo paprastai ir vadovaujamasi apskaičiuojant darbo laiko normą. Tačiau faktiškai ši trukmė kai kuriomis dienomis gali būti nustatyta ir ilgesnė nei 7 darbo valandos (atitinkamai kai kuriomis dienomis – trumpesnė), t.y. iki 8 darbo valandų – įprasta tvarka (DK 147 str.), virš 8 darbo valandų – jeigu tai leidžia įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys;
5. Savaitės nepertraukiamojo poilsio diena – sekmadienis (DK 161 str. 1 d.);
6. Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė irgi sutrumpinama 1 valanda (DK 153 str. 1 d.). Todėl, kai prieššventinė darbo diena yra šeštadienis, jos darbo trukmė turi būti ne ilgesnė kaip 4 valandos; o jeigu prieššventinė diena tenka kitai savaitės dienai (pvz., pirmadieniui, antradieniui ir t.t.), tuomet apskaičiavimams, sudarant šį kalendorių, imama 6 darbo valandų dienos trukmė;
7. Švenčių dienos nustatytos DK 162 str. 1 d. Iš viso 2010 metais bus 12 švenčių (2008 m. – 11 švenčių), kurių bendra trukmė 14 dienų (2008 m. – 13 dienų). DK 162 str. nurodytos švenčių dienos pagal DK 165 str. 1 d. į kasmetinių atostogų trukmę neįskaitomos.
SVARBŪS MOMENTAI
Šis darbo laiko kalendorius rodo, kiek paprastai darbo dienų (darbo valandų) tam tikrą 2010-ųjų metų darbo mėnesį turi dirbti darbuotojas, esant normaliam, DK nustatytam 40 darbo valandų per savaitę darbo ir poilsio režimui. Šis 2010 metų darbo kalendorius sudarytas vadovaujantis būtent minėtomis DK nuostatomis ir joms neprieštarauja, nes jos apibrėžia pagrindines darbuotojų garantijas darbo ir poilsio laiko srityje.
Kita vertus, DK numato ir kitus, sunkesnius darbo ir poilsio režimus:
• budėjimas iki 24 valandų per parą – DK 144 str. 4 d.;
• suminė darbo laiko apskaita – DK 149 str.;
• darbo ir poilsio laiko ypatumai tam tikrose ekonominės veiklos srityse – DK 148 str.
• budėjimas iki 24 valandų per parą – DK 144 str. 4 d.;
• suminė darbo laiko apskaita – DK 149 str.;
• darbo ir poilsio laiko ypatumai tam tikrose ekonominės veiklos srityse – DK 148 str.
Tokiais atvejais, nurodytos darbo ir poilsio laiko garantijos (pvz., maksimali 40 darbo valandų savaitės norma) irgi taikytinos, bet su tam tikromis išlygomis. Norint nustatyti, ar, faktiškai dirbant, buvo nukrypta nuo šių garantijų, ir, jeigu buvo, kiek konkrečiai reikia kompensuoti tokiam darbuotojui, irgi būtina apskaičiuoti darbo laiko normą. Vadinasi prireiks ir šio darbo laiko kalendoriaus.
Taigi apskaičiuojant darbo laiko normą bet kokiam laikotarpiui, nuo mažiausio (darbo diena) iki ilgiausio (darbo metai), iškyla tam tikrų sunkumų, kai susiduriama su tam tikrais nors ir įteisintais, bet niekaip nesiderinančiais su minėtomis garantijomis nukrypimais, kaip antai, poilsio dienų perkėlimai.
Truputį plačiau apie tai. Ir šiais 2010 metais Vyriausybė ėmėsi perkėlinėti poilsio dienas. Pažymėtina, kad iš 10 įvairiausių institucijų (Ūkio, Finansų, Teisingumo ministerijos, Europos teisės departamento, Valstybinės darbo inspekcijos ir kt.), kurių atsiliepimai buvo pateikti nutarimo projektą rengiančiai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tik Teisingumo ministerija pareiškė kritiškas pastabas. Jų esmė ta, kad dviem perkėlimo atvejais iš keturių siūlomų, 2010 metais darbo savaitės laikas bus ilgesnis nei 40 darbo valandų. Tai prieštarauja DK 144 str. 1 d. (darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę) ir DK 161 str. 8 d. (dėl poilsio dienų perkėlimo darbo laikas negali pailgėti).
Iš tikrųjų, perkėlus poilsio dieną iš 2010 m. birželio 19 d. (šeštadienio) į 2010 m. birželio 25 d., savaitės, kai teks dirbti šeštadieniais, darbo laiko trukmė pailgės iki 48 valandų.
Beje, kai šventė išpuola antradienį, įmanoma nepažeisti DK 144 str. 1 d. nustatytos ne ilgesnes kaip 40 darbo valandų savaitės trukmės (tiesiog tos savaitės šeštadienį perkelti į pirmadienį). Tuo tarpu kai šventė tenka ketvirtadieniui, situacija kita – dirbama ne šios, o kitos savaitės šeštadienį, ir tada tos dirbamos savaitės darbo trukmė sudaro jau nebe 40, bet 48 valandas. Tai, savo ruožtu, pažeidžia minėtą DK 144 str. 1 d. nustatyta 40 darbo valandų savaitės trukmę, o kartu ir kitas DK nuostatas.
Darbai, dirbami viršijant DK 144 str. 1 d. Trukmę (40 darbo valandų per savaitę) vadinami viršvalandiniais darbais (DK 150 str. 1 d.). Koks šių darbų teisinis reglamentavimas? Viršvalandiniai darbai, kaip nustatyta DK 150 str. 2 d., paprastai draudžiami; darbdavys gali skirti dirbti viršvalandinius darbus tik išimtiniais DK 151 str. nustatytais atvejais. Pagal DK 150 str. 3 d. dirbti viršvalandinius darbus neleidžiama skirti: jaunesnius kaip 18 metų asmenis; asmenis, kurie mokosi bendrojo lavinimo ir profesinės mokyklose nenutraukdami darbo – mokymosi dienomis; kai darbo aplinkos veiksniai viršija leistinus dydžius ir kitais įstatymų bei kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais.
DK 150 str. 4 d. nustato 6 darbuotojų kategorijas, kuriems darbdavys gali skirti dirbti viršvalandinius darbus tik gavus jų išankstinį sutikimą (pvz., darbuotojai, auginantys vaiką iki 3 metų; darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų; neįgalieji; ir kt.).
DK 152 str. riboja ir viršvalandinių darbų trukmę – per dvi dienas iš eilės ne daugiau kaip keturias valandas.
Beje, buvo ar nebuvo viršijama savaitinė 40 darbo valandų trukmė – sprendžiama tik tos konkrečios savaitės ribose. Jokios gudrybės „užskaityti“ dirbtą laiką kitą savaitę (vieną savaitę padirbėsime ilgiau, kitą atitinkamai mažiau), mėnesį ir t.t. – čia netinka, nes šiuo atveju kalbama apie normalų, o ne apie visiškai kitą, sunkesnį darbuotojo atžvilgiu darbo ir poilsio režimą, kuris atskirai reglamentuojamas DK 149 str. – „Suminė darbo laiko apskaita“. Taigi akivaizdu, kad perkėlimai pažeidžia visas minėtas įstatymo nuostatas.
Iš viso bet kokiais perkėlimais sutrikdomas teisės aktais nustatytas įprastas darbo grafikas: penkių darbo dienų savaitė su dviem poilsio dienomis – šeštadieniu ir sekmadieniu (DK 147 str. 2 d.; 161 str. 1 d.; LR Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“). O šios dvi dienos – šeštadienis ir sekmadienis – tai nepertraukiamasis savaitės poilsis, kaip skelbia DK 161 str. Pažymėtina, kad šešių darbo dienų savaitė su viena poilsio diena pagal DK nustatoma tik įmonėse, kuriose dėl gamybos pobūdžio ar kitų sąlygų penkių darbo dienų savaitė neįmanoma. Tuomet darbas prieš poilsio dieną, t. y. darbas šeštadienį, neturi trukti ilgiau kaip penkias valandas (DK 147 str. 2 d.; 153 str. 2 d.). Todėl, iš šitos pusės, poilsio dienų perkėlimai – tai tiesioginis kišimasis į maksimaliosios darbo laiko trukmės ir minimaliųjų poilsio laiko normų nustatymą, ką pagal DK 4 str. 1 d. 5 p. gali daryti ne Vyriausybė, bet Seimas darbo įstatymais.
Pridurkime prie pasakyto, kad pagal tokį nutarimą darbas šeštadienį privalomas visiems be išimties dirbantiems biudžetinėse įstaigose (o ir privačiose įmonėse irgi, jeigu darbdavys nuspręs prisiderinti prie tokių perkėlimų, ką Vyriausybė primygtinai ragina jį padaryti), kad iš esmės nepaisoma DK 147 str. 2 d. nustatyto reikalavimo kiekvienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje derinti darbo grafikus su darbuotojų atstovais, kad kiekvieną kartą šie kaitaliojimai sukelia klausimų, nesusipratimų, painiavos (taigi ir pažeidimų) bangą.
Beje, pažeidžiami ne tik Lietuvos, bet ir valstybei privalomi tarptautiniai teisės aktai. Užtenka paminėti Tarptautinės darbo organizacijos 1935 m. konvenciją Nr. 47 „Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę“, kuri Lietuvoje galioja nuo 1995 m. rugsėjo 26 d. ir su kuria, be abejo, suderinti bet kokie Europos Sąjungos teisės aktai.
Tai kokią teisę turime reikalauti laikytis įstatymų ir nepažeidinėti DK nuostatų – neviršyti nustatytos 40 darbo valandų savaitės trukmės iš darbdavio, nusprendusio perkelti kokį nors kitą, ne Vyriausybes nutarime nurodytą šeštadienį dėl būtinybės, pvz., įvykdyti skubų užsakymą..?
Kita vertus, žiūrint iš teisinės pusės, Vyriausybės nutarimai dėl poilsio dienų perkėlimo – pasekmė. Juk pirmieji tokių nutarimų žodžiai dabar yra „vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 161 str. 8 d…“ Atrodo, bent iš išorės, gerai: įstatyminis pagrindimas yra (beje, iki pat 2005 m. gegužės 28 d., kai įsigaliojo ši nauja DK 161 straipsnio 8 dalis, ir to nebuvo – tiesiog Vyriausybė nutarė ir taškas). Ką gi tokio svarbaus skelbia nurodyta DK 161 str. 8 d.?
„DK 161 8 d. Derinant darbuotojų poilsio laiką su švenčių dienomis, poilsio dienos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose gali būti perkeltos Vyriausybės nutarimu, kuris kitoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms būtų rekomendacinio pobūdžio. Dėl poilsio dienų perkėlimo darbo laikas negali pailgėti“.
„DK 161 8 d. Derinant darbuotojų poilsio laiką su švenčių dienomis, poilsio dienos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose gali būti perkeltos Vyriausybės nutarimu, kuris kitoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms būtų rekomendacinio pobūdžio. Dėl poilsio dienų perkėlimo darbo laikas negali pailgėti“.
Taigi derinant darbuotojų poilsio laiką su švenčių dienomis… Kas, kaip, kokiu būdu ir tvarka nusprendžia, kokiais konkrečiai atvejais būtina (ar nebūtina) derinti? Atsižvelgiant į tai, kad, be šeštadienių, yra dar ir sekmadieniai, švenčių 12dvylika (2010 m.), savaitėje penkios darbo dienos, o savaičių metuose net 52, galimybės derinti iš tiesų labai plačios. Pvz., 2010 metais perkėlimai vyks vieno mėnesio ribose, o tuo tarpu LR Vyriausybės 2008 11 24 nutarimu Nr. 1208 buvo numatyta iš 2009 m. vasario 21 d., šeštadienio, poilsio dieną perkelti į 2009 m. sausio 2 d., penktadienį). Ir svarbiausia – kodėl reikia derinti? Akcentuojamas žodis „darbuotojų“, taigi tarsi jais rūpinamasi, jų interesai įgyvendinami, jų lūkesčiai tenkinami…
Iš kitos pusės, anksčiau Vyriausybės norminių teisės aktų nuostatos, pabloginančios darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato DK ir kiti darbo įstatymai, bent būdavo skelbiamos negaliojančiomis (DK 4 str. 2 d.). O nuo tam tikro laiko (t. y. nuo 2005 m. gegužės 28 d.) Vyriausybė pagal tą pačią DK 4 str. 2 d. tiesiog negali priimti tokių blogų sprendimų.
Tą patį galima pasakyti ir dar dėl vieno, tiesa, ne tokio pastebimo nukrypimo – vasaros laiko taikymo, kai Lietuvos Respublikos teritorijoje kasmet kovo mėnesio paskutinįjį sekmadienį įvedamas vasaros laikas, trečią valandą pasukant laikrodžio rodyklę viena valanda į priekį, o spalio mėnesio paskutinįjį sekmadienį vasaros laikas atšaukiamas, ketvirtą valandą pasukant laikrodžio rodyklę viena valanda atgal (LR Vyriausybės 2002 11 07 nutarimas Nr. 1749). Kai nurodytų parų trukmė faktiškai tampa 23 ar 25 valandos, šiame kalendoriuje neatspindimas tik dėl vienos priežasties – tai įvyksta sekmadienį, kurį paprastai yra nedarbo diena ir todėl neįskaitoma į darbo laiką. Bet tiems, kurie dirba tomis dienomis, klausimas visgi aktualus. Taigi ir šiuo atveju neišvengiamos problemos. Ir vėlgi, jų sprendimas vykdomas bet kuriuo atveju laikantis bendro principo, kad jeigu darbuotojo kaltės nėra, jo padėtis bet kuriuo atveju neturi pablogėti.
Šiame darbo laiko kalendoriuje vidutiniai mėnesiniai darbo dienų ir darbo valandų skaičiai suapvalinti iki dviejų skaičių po kablelio. Visiems skaičiams pritaikyta vienoda taisyklė. Kiekvienais metais skaičiai tvirtinami LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu. Pvz., 2009 m. metinis darbo dienų koeficientas, esant penkių darbo dienų savaitei, – 0,7; esant šešių darbo dienų savaitei – 0,86 (eilė metų pastarasis skaičius buvo „0,9“). Metinis vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, – 21,1, o esant šešių darbo dienų savaitei – 25,25 (žr.: LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 12 30 įsakymą Nr. A1 – 429. – „Valstybės žinios“, 2009, Nr. 1 – 9).
2010 metams, remiantis LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. A1-694 – „Valstybės žinios“, 2009, Nr. 156-7052), visi skaičiai suapvalinti iki dešimtųjų, bet metinis vidutinio mėnesio darbo valandų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, – 168,75.
Komentarai
tai tu pasakyk kokie ES istatymai yra geresni nei LR?pasneki kaip mazas vaikas naujo zaislo uzsinorejes.aisku geriausias istatymas-"as taip noriu" bet aciu dievui anarchija kol kas normaliose salyse neisitvirtino...
Gaila, kad daugelis LR istatymu prasilenkia su blaiviu protu, tuo labiau su kasdienine praktika. Vykdant juos, daugeli verslininku istiktu bankrotas, ir darbo birzos slenkstis. Gaila, bet nors kontroliuojantys, kaip vykdomi sie seimo proto bokstu pakeverzojimai, dar supranta, kad realiomis salygomis neimanoma ju laikytis.
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.