Krovinių vežimui keliais taikytina teisė
Sprendžiant ginčus dėl civilinės atsakomybės, kai kroviniai vežami kelių transportu, neretai iškyla klausimas, kokiais teisės aktais reikėtų vadovautis – tarptautiniais (CMR konvencija) ar nacionaliniais (Kelių transporto kodeksu, Civiliniu kodeksu, Krovinių vidaus vežimo kelių transportu taisyklėmis). Atsakymas į šį klausimą yra svarbus ne tik teismui, sprendžiančiam konkretų ginčą, bet ir krovinio vežimo sutarties šalims, todėl jį derėtų žinoti dar prieš kreipiantis į teismą.
Atliekant vidaus pervežimus keliais, t. y., pervežant krovinius Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokiam pervežimui bus taikoma nacionalinė teisė, o pagrindinė prielaida tarptautinių krovinių vežimą keliais reglamentuojančios CMR konvencijos taikymui – tarptautinis pervežimas, t. y., kai krovinio siuntimo ir gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijoje.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad krovinių vežimo keliais teisiniuose santykiuose CMR konvencijos taikymas tam tikrais atvejais priklauso dar ir nuo šalių valios. Civilinis kodeksas numato, jog sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Tad, sudarydamos krovinių vežimo ar krovinių vežimo organizavimo (ekspedijavimo) sutartį, šalys gali susitarti tarpusavio santykiuose taikyti CMR konvenciją, nebent susitarimas taikyti CMR konvenciją prieštarautų imperatyvioms teisės normoms.
Pavyzdžiui, CMR konvencijos 1 straipsnio 4 punkte imperatyviai nurodyta, kad ji netaikoma, esant vežimams, vykdomiems pagal tarptautines pašto konvencijas, palaikų vežimui, būsto apstatymo vežimui persikraustant.
Be abejo, jei pervežant krovinį tarptautiniu maršrutu kelių transporto priemone už užmokestį susiklosto CMR konvencijos reguliuotini teisiniai santykiai, šalys negali susitarti netaikyti CMR konvencijos.
Sprendžiant, ar tarp šalių atsiradusiems teisiniams santykiams turi būti taikoma CMR konvencija, reikia patikrinti, ar yra pačios Konvencijos nustatytas sąlygų visetas, t. y., ar:
– vežama kelių transporto priemone;
– vežama už užmokestį;
– krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijos;
– krovinio išsiuntimo vietos ir/arba krovinio gavimo vietos valstybė yra CMR konvencijos narė.
Nustačius visas šias sąlygas, CMR konvencija turi būti taikoma privalomai ir bet koks susitarimas vietoje CMR konvencijos taikyti nacionalinę teisę bus negaliojantis.
Šalių susitarimu galima nustatyti CMR konvencijos taikymą tarpusavio santykiams, kurie nėra savaime reguliuojami CMR konvencijos normomis (pvz., sutartiniams santykiams tarp dviejų ekspeditorių).
Toks susitarimas reikš, kad vežimas bus vykdomas pagal CMR konvenciją. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad CMR konvencija nereguliuoja visų tarp sutarties šalių galinčių susiklostyti teisinių santykių (pvz., krovinio sulaikymo teisės), jos nuostatos bus taikomos tik tiems santykiams, kurie patenka į Konvencijos reguliavimo sritį (pvz., vežėjo atleidimas nuo atsakomybės, atsakomybės ribos ir kt.).
CMR konvencija numato ypatingas taisykles, kurių nenustato joks kitas teisės aktas. Esant prieštaravimui tarp nacionalinių įstatymų ir CMR konvencijos nuostatų, privalu remtis CMR konvencija, vadovaujantis specialaus įstatymo viršenybės principu.
Nacionaliniais teisės aktais tarptautinio vežimo santykiuose vadovaujamasi tada, kai CMR konvencija nereglamentuoja konkrečių vežėjo atsakomybę nustatančių klausimų, pvz., pareigų paskirstymo pakraunant, iškraunant, išdėstant krovinius ir atsakomybės už šias operacijas.
Vežimo sutarties šalys yra siuntėjas ir vežėjas, o pati vežimo sutartis sudaroma trečiojo asmens – gavėjo – naudai. Vis dėlto krovinių vežimo procese dažnai dalyvauja ne tik šie asmenys. Praktika rodo, kad iki krovinio pristatymo gavėjui, krovinio vežimo sutarčių grandinėje dalyvauja net keletas ekspeditorių.
Iš teismų formuojamos praktikos galima daryti išvadą, jog ekspeditoriaus veikla organizuojant krovinių vežimą kartais gali būti reguliuojama CMR konvencijos normų. Ar ekspeditoriui taikoma CMR konvencija, sprendžiama pagal jo dalyvavimo vežimo santykiuose aplinkybių visumą, vertinant, kokias pareigas ir atitinkamą atsakomybę prisiėmė ekspeditorius, ar įsipareigojo vežti (nors vežė ir ne pats), ar įsipareigojo tik organizuoti vežimą.
CMR konvencija šalių susitarimu gali būti taikoma ne visai sutarčiai, o atskirai jos daliai ar atskiroms dalims. Tai ypač svarbu nustatant atsakomybę už netinkamą pervežimo (ekspedijavimo) sutarties vykdymą – pavėluotą krovinio pristatymą.
Kelių transporto kodeksas numato, kad pavėlavus pristatyti krovinį, vežėjas privalo atlyginti nuostolius, tačiau negautos pajamos nėra atlyginamos. Tuo tarpu pagal CMR konvenciją reikalauti negautų pajamų atlyginimo, kai kroviniui padaroma žala ir jis prarandamas, taip pat negalima, tačiau Konvencijoje yra nustatyta išimtis, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas yra pažeidžiamas, ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to patyrė žalą, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie tokiu atveju yra būtent negautos pajamos.
Kitas svarbus aspektas, į kurį turėtų atsižvelgti krovinių vežimo sutarties šalys, pasirinkdamos sutarčiai taikytinas teisės normas, yra tai, kad minimi teisės aktai skirtingai reguliuoja ieškinio senatį.
CMR konvencija nustato vienerių metų ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl vežimų, kuriems taikoma ši konvencija pareikšti. Tyčinių veiksmų ar veiksmų, kurie prilygsta tyčiniams veiksmams atveju – senaties terminas yra treji metai. Kelių transporto kodeksas bet kokiu atveju numato dviejų metų senaties terminą, per kurį gali būti pareikšti ieškiniai, kylantys iš vežimo sutarties.
Pažymėtina, kad šalių susitarimas taikyti CMR konvencijos nuostatas krovinių vežimo sutarčiai ar jos daliai, reglamentuojančiai šalių atsakomybę, užtikrina objektyvesnę vežėjo funkcijas prisiėmusio ūkio subjekto atsakomybę bei įpareigoja dėl krovinio pristatymo terminų pažeidimo žalą patyrusį asmenį ginti savo teises neatidėliotinai.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.