Ar tikras UAB „Medva“ bankrotas?
Bankrotas – tai teisėta procedūra, kurios metu Jūs perdedate pinigus į kelnių kišenę ir atiduodate švarką kreditoriams.
Tristanas Bernaras
Pastaruoju metu fiktyvios ir neteisėtos bankroto procedūros tapo paplitusiu reiškiniu, nors visai neseniai kai kurie nežinojo, kas tai yra. Tačiau finansinės krizės metu netikrų bankrotų problema ypač paaštrėjo, ir net gi įmonės, turinčios garsų vardą ir per ilgus metus užtarnautą reputaciją, pasiskelbia bankrotus, priversdami savo kreditorius jaustis siaubingai ir desperatiškai.
Kaip suprantama iš paties termino, fiktyvus bankrotas – tai netikras paskelbimas įmone nemokia siekiant suklaidinti savo kreditorius. Žinoma, įmonės skolos niekur nedings, tačiau kreditoriai turės nusileisti, t.y. atidėti mokėjimus, padaryti nuolaidas, prarasdami nemažai pelno.
Klausimas, ar galėjo taip pasielgti su savo kreditoriais kažkada buvusi garsi Lietuvoje įmonė „Medva“, iki šiol lieka neatsakytas.
Taigi priminsime, jog UAB „Medvos“ steigėjas, direktorius ir vienintelis akcininkas Vaidotas Pranys 2012 m. gegužės mėnesį staiga perkėlė savo įmonės buveinę iš Vilniaus į Šiaulius, apie tai neperspėjęs savo įmonės kreditorių. Netrukus jis pateikė Šiaulių apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad šis pareiškimas paprastai paduodamas to miesto apygardos teismui, kuriame oficialiai registruota įmonės buveinė. Įdomu tai, jog pareiškimas buvo pateiktas praėjus vos mėnesiui po atlikto audito – sprendimas buvo priimtas gana greitai. Tačiau žinant visas aplinkybes, toks skubėjimas neatrodo keistas. Pagal įstatymą, asmuo, kuris pirmas pateikia pareiškimą dėl bankroto, turi teisę išrinkti ir pasiūlyti teismo tvirtinimui bankroto administratoriaus kandidatūrą. O tai gali duoti tam tikrą pranašumą.
Galiausiai Šiaulių apygardos teismo sprendimu, kuris buvo priimtas neįtikėtinai greitai – vos po 5 dienų – (nors teismine praktika rodo, jog šis procesas įprastai trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių), UAB „Medvai“ buvo paskelbtas bankrotas, o bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Restrus“ atstovas Egidijus Štaras.
Anksčiau minėta, kad prieš mėnesį iki aprašomų įvykių UAB „Medvoje“ buvo atliktas nepriklausomas auditas ir įmonei buvo pasiūlyti trys galimi sprendimai: padengti susidariusius nuostolius, reorganizuoti bendrovę, kol įmonės kapitalas sudarys pusę įstatinio, arba ją likviduoti. Įmonės direktorius V. Pranys pasirinko trečią – naudingą sau ir katastrofišką kreditoriams variantą.
Tačiau ar jis galėjo pasielgti kitaip – reorganizuoti įmonę ir kreiptis dėl trūkstamų lėšų skyrimo į dukterines įmones? Yra pagrindo manyti, kad jis dėjo visas pastangas siekdamas apsaugoti nuo skolų savo bendrovės dukterines įmones ir vienaip ar kitaip su ja susijusias įmones, kurių iš tikrųjų buvo nemažai. Yra rimtų pagrindo manyti, jog bendrovė buvo reorganizuota ir dukterinės įmonės įsteigtos iš anksto, o tai leidžia suabejoti bankroto atsitiktinumu ir įtarti, kad jis galėjo būti planuojamas iš anksto. Tačiau apie viską iš eilės…
Pirmiausia pažvelkime į šios bendrovės istoriją. 1996 m. Lietuvos darbo rinkoje atsirado nauja krovinių pervežimo bendrovę – UAB „Medva“, kurios steigėju ir akcininku tapo V. Pranys. Įmonei gerai sekėsi, ji aktyviai vystėsi ir plėtėsi. Ir jau 2001 m. steigiama pirma dukterinė įmonė – UAB „Medva Transport“, kurios akcininku tapo įmonė „Litfracht“, lyg ir nieko bendro neturinti su UAB „Medva“, tačiau nuo 2001 m. iki 2003 m. registruota tuo pačiu adresu Klaipėdoje kartu su dvejomis minėtomis įmonėmis. 2007 m. UAB „Medva“ plėtėsi toliau ir įsteigė smulkiųjų pervežimų terminalą – įmonę „Green Cargo“, kurios akcininkas šį kartą buvo pats V. Pranys.
Taigi, „Medva“ vystėsi, nusipelnė puikiausią reputaciją ir vežėjų pasitikėjimą, kol 2012 m. visų nustebimui ir pasibaisėjimui paskelbė bankrotą. Bankrotai skelbiami neretai, tačiau šiuo atvejų paaiškėjo faktai, verčiantys manyti, kad šis bankrotas neatsitiktinis ir buvo suplanuotas iš anksto.
Įmonių bankrotų valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos parengė apžvalgą, kurioje išskyrė pagrindinius tyčinio bankroto požymius. Jų sutapimas su UAB „Medvos“ bankroto atveju tiesiog stebinantis.
Pirmiausiai, tokiais atvejais įmonių vadovai akivaizdžiai netinkamai organizuoja įmonės darbą arba iš vis jo neorganizuoja. V. Pranio elgesys puikiai atitinka šį požymį, nes jis be jokios abejonės žinojo apie savo bendrovės ir savo pagrindinio debitoriaus – „Mox Transport“ – finansinę situaciją. Beje, pastaroji bendrovė pirma pateikė teismui prašymą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia 2012 m. gegužės mėn. beveik tuo pačiu metu, kaip ir jos pagrindinis kreditorius. V. Pranys negalėjo nežinoti, kad jo debitorius negalės susimokėti skolas, tačiau tęsia aktyvią veiklą, didindamas savo įsipareigojimus kreditoriams.
Antru tyčinio bankroto požymiu pavadintas skolų iš skolininkų neišieškojimas, kaip ir atsitiko su „Mox Transport“ skola. Suprantama, kad įmonės kartais nepadengia savo įsiskolinimų kreditoriams. Su tuo galima kovoti skirtingais būdais, tačiau jei didelė skola ilgai negrąžinama ir dėl to įmonė negali toliau vystyti savo veiklos, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pripažinti partnerio bankrotą. Jei teismas priima teigiamą sprendimą, prasiskolinusi įmonė turės sustabdyti savo veiklą ir padengti skolas. Ypač jei partneris praleido mokėjimo terminą 3 mėn. ir daugiau, o kaip žinoma, 3,9 mln. litų „Mox Transport“ skola susidarė iki 2011 m., ir po metu, 2012 m., vis dar nebuvo padengta. Taigi, klausimas, kodėl „Medva“ neišieškojo skolos iš savo partnerio ir neinicijavo jo bankroto proceso, nors ir turėjo teisę tai padaryti, lieka neatsakytas…
Ar galima tai susieti su faktu, kad V. Pranys kažkada studijavo kartu su „Mox Transport“ direktoriumi ir jam tiesiog nekilo ranka išieškoti skolą iš savo „kraštiečio“ (kuris, beje, nepaisant savo įmonės bankroto tęsė panašią veiklą tuo pačiu adresu, nors jau kitoje transporto bendrovėje „Espara“, būdamas jos vadovu ir akcininku)?
Dar vienas tyčinio bankroto požymis – įmonei nuostolingų sandorių sudarymas. Tokiu sandoriu galima pavadinti savo būstinės pardavimą pagrindiniam debitoriui – UAB „Mox Transport“, kuris tuo metu jau buvo skolingas 3,9 mln. litų. Šis sandoris buvo sudarytas balandį, prieš mėnesį iki abejų įmonių bankrotų paskelbimo. Svarbu paminėti, kad bendrovės nemokumo atveju bankroto administratorius privalo patikrinti įmonės sandorius už mažiausiai pastaruosiuos 3 metus ir pateikti teismui ieškinius, prašydamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kurie gali turėti įtakos įmonės atsiskaitymui su kreditoriais. Nemažiau įdomu ir tai, kad abejų bankrutavusių įmonių paskirti administratoriai – Egidijus Štaras ir Kęstutis Sadauskas – abu dirba tose pačiose įmonėse: UAB „Administrarotiai.LT“ ir „Restus“. Ar korektiška tai teisės etikos atžvilgiu – ne mums spręsti, tačiau tų pačių organizacijų atstovai, glaudžiau tarpusavyje bendradarbiaujantys ir tvarkantys dvejų įmonių – kreditoriaus ir debitoriaus – bylas, atrodo kažkaip įtartinai… Juk bankroto administratorius yra svarbiausias bankroto proceso asmuo. Nuo jo labiausiai priklauso bankroto likimas ir kreditoriui grąžintų skolų suma.
Pastaruoju metu vis populiarėja išsireiškimas „Fenikso sindromas“, kuris reiškia tyčinius bankrotus, kai verslininkai, norintys apsaugoti brangų turtą, dalina vieną įmonę į kelias. Turtas perleidžiamas naujai įmonei, o kreditoriai lieka be savo investuotų pinigų. Čia galimi skirtingi scenarijai, vienas iš kurių, pvz., yra naujos įmonės su labai panašiu pavadinimu steigimas (akivaizdus pavyzdys – „Medva Freight“). Tokiu atveju įmonės veikla tęsiasi, tačiau prisidengiama kitos įmonės vardu. UAB „Medvai“ nieko ir nereikėjo steigti – ji jau turėjo dvi įmones „Medva Transports” ir „Green Cargo”. Atsižvelgiant į faktą, kad fiktyvus bankrotas – tai procesas, kuriam ruošiamasi iš anksto, labai intriguojančiai atrodo dvejų pervežimo įmonių „Eskofracht“ ir „Medva Freight“ atsiradimas Lietuvos darbo rinkoje 2010-2011 m. Prie jų steigimo daug prisidėjo Karabanovų šeima – Audrius Karabanovas bei Rita Karabanovienė (ponia Karabanovienė jau būdama aukščiai minėtos įmonės „Litfraht“ akcininkė tapo bendrovės „Medva Freight“ vadove, o jos vyras – „Eskofracht“ akcininku).
Įdomu tai, kad ką tik įsteigtos įmonės vadovu „Eskofracht“ tapo buvęs „Medvos“ analitikas Žilvinas Vanagas. Įmonė keičia savo buveinę, jau registruotą kitos V. Pranio įmonės – „Green Cargo“ – vardu. Būtent į šias dvi įmones suplūdo UAB „Medvos“ darbuotojai. Mes pabandėme susisiekti su buvusiais UAB „Medvos“ darbuotojais ir išsiaiškinti, kodėl ir kokiomis sąlygomis jie perėjo į šias įmones. Tačiau visi jie kategoriškai atsisakė atsakyti į šiuos klausimus ir bendrauti temomis, kurios liečia jų buvusį darbovietę.
Šiuose subtiliuose ir atsargiai tarp visų šių įmonių supintuose ryšiuose nesunku suklysti. Vis dėl to neabejotinai šie ryšiai egzistuoja.
Kol teismas to neįrodė, mes negalime 100 proc. teigti, kad UAB „Medva“ naudojo sukčiavimo metodą, kitaip vadinamą turto „perpumpavimu“, siekiant faktiškai privesti įmonę prie bankroto situacijos, tačiau ji turėjo visas galimybes ir prielaidas tai padaryti.
Šiais laikais bankrotas yra puikus mechanizmas atsikratyti skolų, kuris buvo išrastas dar Senovės Romoje. Užtat mūsų laikais skolininkams, kurie negali atsiskaityti su kreditoriais, negresia mirties bausmė, kaip Senovės Romoje, jie nepatenka į jų vergovę, kaip Senovės Graikijoje. Jie net gi gali išvengti kalėjimo, nes daugumos šalių įstatymai saugo nemokių skolininkų interesus, duoda jiems laiko reorganizuoti verslą ir surasti reikiamų lėšų. Be to suteikia nemažai sukčiavimo galimybių, kurios būna labai nenaudingos ir skausmingos jų kreditoriams.
Šiuo atveju visiems kreditoriams reikia žinoti, kad pagal įstatymą, kreditoriai, kurių kreditiniai reikalavimai bankroto byloje patvirtinti teisme, taip pat turi teisę kreiptis į teismą, prašydami nustatyti, ar buvo bankrotas tyčiniu. Tikėkimės, kad „Medvos“ kreditoriai pasinaudos šia teise.
Schema
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.