Kriminalai
Temą apie kriminalus pradėsiu nuo anekdoto.
Atvažiuoja į pasienį Koperfildas. Pasienietis žiūri į jį ir sako:
– Vadinasi, fokusininkas?!
– Taip, – atsako Koperfildas.
– O gali tuoj pat parodyti fokusą?, – klausia pasienietis.
– Prašau. Matai danguje lėktuvą?, – klausia magas.
Koperfildas mosteli rankomis ir lėktuvas dingsta, po sekančio mosto ir vėl atsiranda.
– Štai tau ir fokusas.
– Argi čia fokusas?, – klausia pasienietis. – Matai sunkvežimį, pakrautą televizoriais? Žiūrėk…, – deda antspaudą. – Dabar tai žalieji žirneliai.
Tokie dalykai vadinami kontrabanda ir yra baudžiami teisėsaugos organų. Paprastai vežėjas žino, pagal kokią schemą važiuoja: baltą, pilką ir t.t. Tačiau kartais vežėjui nenurodoma krovinio sudėtis ir faktas konstatuojamas jau po pakrovimo arba pasienyje. Jeigu krovinio pakrovimas vyksta ne Baltijos valstybėse, tranzitas – Baltarusija arba Suomija, tai krovinys, greičiausiai, keliauja pagal baltąją schemą. Jeigu perkrovimas (dokumentų pakeitimas) vyksta Baltijos šalyse, tranzitas – tam tikras pasienio perėjimas, būtini vairuotojo skambučiai prie sienos tam tikram asmeniui, tai, greičiausiai, pilkoji schema. Na, o juodomis schemomis užsiima tie žmonės, kurie užsidirba tik tokiu būdu. Manau, vežėjai žino reikalo esmę, ir tokių pervežimų tarifai būna visai kiti.
Apie Rusiją ir Rusijos pasienį galima pasakoti daug. Čia vėlgi tiktų anekdotas.
Vyksta interviu su Rusijos verslininku. Korespondentas klausia:
– Sakykite, ką jūs manote apie kelių miliciją?–
– Jie tikrų tikriausi banditai. Nieko nedirba, gatvėse visiška netvarka, airuotojus apiplėšinėja dėl menkiausio pažeidimo, – atsako verslininkas.
– Taip, nuomonė ne pati geriausia. O ką jūs manote apie Rusijos muitininkus?, – pasiteirauja korespondentas.
– Jo-ooo…., matyt, pasikarščiavau dėl kelių milicijos. Visai neblogi tie vyrai, mandagūs, per daug niekada nepaims, – atsako verslininkas.
Labai svarbus pasienio posto pasirinkimas važiuojant iš Europos Sąjungos į trečias šalis. Pasienio postai Suomija-Rusija yra Nuijamaa/Brusničnoje, Vaalimaa/Torfyanovka ir Pelkola (Imatra)/Svetogorsk. Nuo 1947 m. tai išorinė siena, iš pradžių su Sovietų Sąjunga, po to su Rusija. Dėl to ten tvarka, išvystyta infrastruktūra ir pan. Suomijos pusė nepriekaištinga, Rusijos – taip pat beveik be trūkumų. Mašinos kerta sieną beveik be papildomų išlaidų. Rašau „beveik“ todėl, kad kartą ten buvo užstrigusi nedidelė mašina, iš vairuotojo reikalavo leidimo. Kadangi susitarti arba įrodyti, jog reikalavimas visiškai nepagrįstas, nepavyko, teko skubiuoju (ekspress) paštu siųsti leidimą į pasienį. Kitą kartą į tą patį pasienio postą nusiunčiau labiau patyrusį vairuotoją, kuris per 5 min. įrodė skirtumą tarp didelės ir mažos mašinos. Daugiau leidimų neprašė.
Estijos pasienio kontrolės punktai – Narva/Ivangorod, Luhamaa/Šumilkino ir Koidula/Kunična Gora. Latvijos pasienis – Terekhovo/Burački (pasižymi dideliu pralaidumas, vienas iš pagrindinių pasienio kontrolės punktų, važiuojant iš Europos į Rusiją per Baltijos šalis) ir Grebnevo/Ulybinka (vadinamoji komercinė siena, mažas pralaidumas, o pinigų iš vairuotojo „ima daugiau”). Be to, pasienyje prasideda mokamas greitkelis (autobanas), kuris iš tikrųjų – toks nėra. Ir net keliu jo nesirnori vadinti. Girdėjau istoriją,kad vairuotojas vokietis, sumokėjęs už „autobaną” ir nuvažiavęs 30 km, grįžo atgal prie kasos. Vokietis paprašė parodyti jam autobaną, nes esą jis ne ten nusukęs. Kai šis vairuotojas sužinojo, jog tai ir buvo „Russian autobahn”, ilgai keikėsi ir reikalavo grąžinti jam pinigus.
Sakoma, kas nerezikuoja, tas negeria šampano. Taip, tai tiesa, tačiau ir rizika būna įvairi. Šiuo posakiu ir tęsiu mintį apie kontrabandą. Vis labiau populiarėja cigarečių kontrabanda į Vakarų Europą. Girdėjau apie du būdus. Pirmasis, kai vežėjas slepia cigaretes ir alkoholį į eksportui skirtus krovinius arba pačioje transporto priemonėje turi slėptuves. Jeigu kontrabandą suranda, vežėjas visą atsakomybę permeta siuntėjui. Esą, ką pakrovė – tą ir vežu, nežinau, ką į krovinio vidų siuntėjas įdėjo. Po to, kai prekė pristatyta ir gauti grynieji pinigai, aš visai nesistebiu tomis mažomis kainomis, už kurias vežėjai veža, tuo pačiu gadindami rinką kitiems.
Kuo giliau į Europą, tuo brangesnės cigaretės, tačiau ir rizika pakliūti yra proporcinga kainai. Pavyzdžiui, vidutinės klasės cigarečių pakelis Didžiojoje Britanijoje kainuoja apie 5-6 svarus. Kai mašina su Baltijos šalių numeriais atvyksta į britų salas, ji automatiškai patenka po rentgenu. Dėl to tokiems pervežimams į Didžiąją Britaniją naudojamas kitas būdas – su perkrovimu. Krovinys keliauja į, tarkim, vokišką sandėlį. Ten jis komplektuojamas su likusiais kroviniais ir jau vokiška arba angliška transporto priemonė veža tokį krovinį į britų salas. „Savas“ transportas nėra ypatingai tikrinamas. Jeigu jums skambina nepažįstamas asmuo ir siūlo keletą palečių eksportui, lengvai „pasirašo“ su išankstiniu apmokėjimu arba apskritai siūlo grynuosius pakrovimo vietoje, o pakrovimas vyksta visiškai neaiškioje vietoje, patariu susimąstyti. Į kontrabandos spąstus galima pakliūti ir paėmus krovinį iš žinomos arba žymios ekspedicijos. Jūs juk nežinote, kokie santykiai tarp konkrečios ekspeditorių kompanijos ir užsakovo. Todėl visos viltys dedamos į vairuotoją. Jeigu jis pajustų kažką negero – galbūt reiktų leisti atsargiai atidaryti ir patikrinti palečių turinį? Kas nors iš ekspeditorių pabrėš, kad krovinio atidarinėti negalima. Į tai aš atsakau – netgi iš patikimiausio kliento galima sulaukti visko. Kito būdo aš nežinau. Taip pat, jeigu prašo nuvežti mažą dėžutę labai pigiai ir kad būtų patogiau vežėjui, patys pasisiūlo privažiuoti ir perduoti vairuotojui dėžę – būkite atsargūs. Reikalaukite, kad dėžė nebūtų supakuota tol, kol vairuotojas nepamatys, ką iš tikrųjų jis veš. Čia norėtųsi prisiminti šių metų rugpjūčio mėn. įvykius, kai Lietuvos vežėjų eilės nusidriekė ties Latvijos ir Rusijos siena. Kaip išaiškėjo, pažeidėjų būta mažai, tačiau nukentėjo visi. Sakoma, kad šiuo metu rusai renka informaciją apie Latvijos transporto įmones, tad situacija gali pasikartoti.
Uždarbio skaičiavimo matematika Krizės metu tapo vis sunkiau uždirbti pinigų, tačiau sustoti pusiaukelėje – nevalia. Reikia dirbti toliau, iš naujo įvertinti savo veiklą, atidžiau skaičiuoti reiso kaštus. Tai pagrindinis mūsų gerovės rodiklis, priešingu atveju, gali atrodyti, kad dirbti iš viso neverta. Manyčiau verta, tik reikia protingai skaičiuoti, kad visko neprarastum. Ne visada pervežimo kaina realiai atspindi rinkos būklę. Be to, rinka kartais smagiai „pajuokauja“. Kai kuriuos ekspeditorių įmonės, neskirdamos didesnio dėmesio rinkos monitoringui ar dėl patirties stokos, kartais siūlo visiškai juokingus tarifus. Nors tenka pripažinti, kad kartais vežama ir „tą kainą“, kai pagrindinis frachtas jau surinktas ir tie centai, kaip sakoma, saldainiams. Arba eksporto kaina jau dengia žemą importo kainą ir atvirkščiai.
Tinklapio www.cargo.lt forume buvo tema, skirta žemoms kainoms, kuri vadinosi „Didžiausių kainų topas“. Čia kilo ir gvildenama neišsprendžiama problema – kas turi įvardyti kainą? Vežėjas ar ekspeditorius? Vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra. Kiekvienas dirba taip, kaip jam labiau patinka. Frachto kainą įtakoja daugelis faktorių. Savaitės diena – pradžioje jos mažesnės, savaitės pabaigoje dažniausiai truputį išauga. Penktadieniais kaina arba dar labiau išauga, arba dar labiau nukreta. Tai priklauso nuo siūlomo transporto kiekio, kuris iki penktadienio liko laisvas. Pristatymo trukmė – tai labiau aktualu kalbant apie rinktinius pervežimus. Jeigu klientui reikia skubaus kelių palečių pristatymo per labai trumpą laiką, galima tartis dėl aukštesnės kainos. Ribų čia nėra. Mano rekordas – 1000 USD už vieną europaletę iš Vokietijos į Rygą, tačiau tai buvo prieš penkis metus. Krovinio svoris – vežant rinktinius krovinius 13,6 m tentu, nustatyta vidutinė riba yra 1765 kg vienam pakrovimo metrui. Jeigu krovinys viršija šį normatyvą, galima tartis dėl didesnės kainos. Atitinkamai pilnas krovinys gali sverti ir 3 tonas, ir 24 tonas. Degalų išeikvojimas šiek tiek skiriasi, todėl skirsis ir kaina. Krovinio tipas – krovinys gali būti pavojingas (ADR) arba trapus (pageidautina iš anksto apdrausti), skleisti blogą kvapą (pavyzdžiui, drėgnos odos) arba labai brangus (pavyzdžiui, akcizinės prekės) ir t.t Visą tai reikia aptarti iš anksto. Atstumas iki pristatymo vietos. Akivaizdu, kad tarifas į Lenkiją skirsis nuo tarifo į Portugaliją. Taip pat yra tokios sąvokos kaip „patogu” ir „pakeliui”. Pakrovimo-iškrovimo vietų skaičius. Muitinės formalumai ir ne Europos Sąjungos šalys. Pavyzdžiai, kaina gali gerokai skirtis tarp pasienio Vokietijos ir Šveicarijos arba iš Hamburgo- miesto ir Hamburgo – laisvo uosto. Paprastai krovinio kaina skiriasi, t.y. skaičiuojama atskriai, vežant nuo vienos iki penkių palečių; toliau kaina skaičiuojama jau pagal pakrovimo metrus. Apie NVS šalis derėtų kalbėti atskirai. Mašina pagal TIR gali surinkti ne daugiau kaip 2-3 krovinius, todėl ir skirtumo tarp vienos ar penkių palečių gali ir nebūti. Nenorėčiau siūlyti konkrečių patarimų, skaičiuojant kainas, kadangi kiekvienas tai daro skirtingai. Svarbiausia, kad būtų atsižvelgiama į visų šalių interesus, tada ir reisai vyks sklandžiai. Taip tuomet gali rastis ilgalaikiai partneriai, kas ir yra svarbiausia šiame versle.
Yra keturi atsiskaitymo būdai. Pradėsiu nuo visiems gerai žinomos tiesios – niekas taip nesustiprina tikėjimo žmonėmis, kaip išankstinis apmokėjimas. Tokie laikai – savimi nepasitikiu, nekalbant jau apie kitų pažadus… Taip pat nenuvilia ir 50 % išankstinio apmokėjimo. Taigi išankstinis atsiskaitymas, nesvarbu kokia forma, pirmasis būdas. Frachtas apmokamas prieš krovinio iškrovimą. Šitas būdas dažniausiai naudojamas bendraujant su naujais, blogai mokančiais klientais, arba jeigu kaina nėra pati geriausia. Dėl šių priežasčių ir dėl to, kad dauguma degalus teikiančių įmonių dirba pagal išankstinį apmokėjimą, kai kurie vežėjai stengiasi gauti bent jau dalies frachto išankstinį mokėjimą. Antrasis būdas – tai apmokėjimas po suteiktų paslaugų. Dažniausiai jis vykdomas 30-ties dienų po dokumentų ir sąskaitos pateikimo bėgyje. Šiandieninėje situacijoje jau teko matyti ir užklausų dėl 35 darbo dienų ar net 60 dienų mokėjimo atidėjimo. Nieko nuostabaus, beveik visas transportas Vakarų Europoje dirba su 60 dienų mokėjimo atidėjimu, o jeigu nori gauti pinigus greičiau – numesk 3-5% nuo frachto. Trečiasis būdas – atsiskaitymas grynaisiais. Šitas būdas daugiausiai buvo taikomas Rusijoje, tačiau po to, kai Vyriausybė įvedė 21% PVM, vis dažniau tokį atsiskaitymą siūlo ir latvių įmonės. Paskutinį būdą aš norėčiau įtraukiau į sąrašą dėl vis didesnio jo populiarumo. Afera – tai toks būdas, kai jūs iš viso nieko negaunate. Žmonės, užsiimantys tokiais dalykais, tiesiog apgaudinėja kitus, ir, neduok Dieve, jums užkibti ant jų kabliuko.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog tai tebuvo mano vieši pamąstymai. Jie visiškai nėra įpareigojantys, tiesiog pervežimų rinkoje norėtųsi matyti tik profesionalius ir sąžiningus žmones, nepaisant to, kad ir pasakose būna neigiamų veikėjų. Kiekvienas iš mūsų turi vadovautis savo įsitikinimais, kad vėliau netektų ieškoti kaltų. Visiems, kas užsiima šiuo verslu, norėčiau palinkėti kantrybės, sėkmės, normalaus spaudimo padangose ir žalios šviesos jūsų automobiliams.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.