Lietuviškos ekspedicijos ypatumai (1 dalis)
Paprasčiausias verslo modelis
Paprasčiausia skolų „nusimetimo“ schema arba seniai žinomas verslo modelis: siūlomos ypač žemos kainos už krovinių pervežimus, kurios net nepadengia sąnaudų, ir tokie ekspeditoriai net nesiruošia vykdyti įsipareigojimų vežėjams ar logistikos centrams. Tokiu būdu kaupiami pinigai naujam verslui, o senajam skelbiamas bankrotas. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus – tai nesukčiavimas, pagal ekonominius vadovėlius – bankrotas sunkiomis ekonomikos sąlygomis. Galutinis rezultatas – naujas verslas.
Todėl pastaruoju metu vis dažniau verslininkų lūpose skamba ekspeditorių epitetai – „taburetnikai“ ar „šaraškino kontora“.
Dėl šių priežasčių vežėjai siekia, kad ekspeditorių veikla būtų labiau prižiūrima, tuo tarpu Lietuvos vyriausybė ir toliau pasiruošusi žengti rinkos liberalizavimo keliu. Tarp skirtingų tikslų susidariusi spraga – puiki terpė užsidirbti papildomai?
Algimantas Kondrusevičius, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas mano, kad blogiausi laikai jau praeityje, tačiau „paliktos uodegos“ vis dar apsunkina vežėjų veiklą. „ Nemokūs tampa ne tik ekspeditoriai, bet ir tiesioginiai klientai. Tai natūralus procesas ekonomikos susitraukimo metu. Dėl ekonomikos sukrėtimų verslus teko uždaryti ir rimtiems ekspeditoriams, kurie rinkoje buvo sukaupę nemažą darbo patirtį. Rimtesnė problema išlieka ekspeditorių segmentas, kuriems bankrotas tampa savotišku verslu“,– sako jis.
Ekspeditorių veiklos reglamentavimas
Šiuo metu ekspedicijos verslo liberalumas Lietuvoje tikriausiai didesnis nei kapitalizmo tėvynėje. Verslą gali pradėti bet kuris, turintis sugebėjimų bendrauti ir šiek tiek nutuokiantis apie transporto rinką. Nėra jokių profesinio išsilavinimo ar patirties reikalavimų, nereikia parodyti finansinio pajėgumo, o ekspeditorių veiklos draudimo sektorius Lietuvoje dar menkai išvystytas. „Ekspeditorius, ateinantis į rinką, turėtų su savimi atsinešti kompetencijos ir atsakomybės garantus bei parodyti potencialias galimybes“,– teigia „Linava“ prezidentas. Jam pritaria ir Vytis Grigaliūnas, UAB „Alegritas“ direktorius, „jau seniai reikėjo licencijuoti ekspedicines įmones ir jų vadovus; nebaigusių aukštųjų mokyklų ir neįgijusių specifinių transporto kompanijai valdyti reikalingų žinių, reikėtų įpareigoti lankyti kasmetinius seminarus“.
Ekspeditorių veiklos reglamentavimo problema iškilo ne tik susvyravus prekybos srautams, tokia situacija kartojasi cikliškai. Vežėjų asociacija „Linava“ bendradarbiauja su ekspeditorių asociacija „Lineka“ ir siekia, kad Lietuvos ekspedicijos rinkoje sumažėtų nelegalių verslų skaičius. „Visuose susitikimuose su valstybės institucijų atstovais ekspeditorių veiklos reglamentavimas minimas, kaip vienas svarbiausių klausimų. Turėtų būti sukurta teisinė bazė, kad būtų galima kreiptis į teisėsaugą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėm už sukčiavimą tam tikrus asmenis, kurie tikslingai užsiima tokiu verslu“, – tokį problemos sprendimą mato asociacijų vadovai.
UAB „Intranslita“ direktorius Edvinas Curikovas irgi mano, kad ekspeditoriai turėtų nešti didesnę atsakomybę: „Mes siūlome, kad ekspeditorių veikla būtų licencijuojama ir būtinas ekspeditorių draudimas bei tam tikras mokumą užtikrinantis turtas. Juk mes, vežėjai, nuolatos turime įrodinėti savo finansinius pajėgumus, pavyzdžiui, įnašas lizingui: 32000 Lt – pirmajai mašinai, 18 000 Lt – kiekvienai kitai, o kur dar CMR ir visi kiti draudimai“.
Netiesioginiai kreditoriai
Iš tiesų dabartinė ekonomikos sunkmečio situacija labai aiškiai parodė, kad turime būti pasiruošę tam, jog kaimyninės valstybės, ypač iš Rytų pusės, gindamos savo rinkas imasi įvairių priemonių, netgi agresyvių. Tapo akivaizdu, kad Lietuvai reikia aiškaus plano, kaip stiprinti transporto rinką. O kada ir ar toks planas apskritai bus – parodys laikas…
Visos Europos Sąjungos laisvos rinkos politika orientuota į verslo suvaržymų mažinimą, todėl ekspeditorių veiklos reglamentavimas – ilga procedūra, o be valstybinio reguliavimo to padaryti neįmanoma. „Reguliavimui, aišku, reikia sukurti tam tikrą sistemą, kurios sukūrimas ir prižiūra reikalauja nemažai išlaidų. Valstybė tuo nenori užsiimti, tačiau valdžia nepaskaičiuoja, kiek tokiu būdu pinigų patenka į šešėlinę ekonomiką, o legaliai dirbantiems vežėjams dar labiau apsunkinamos darbo sąlygos“, –teigia A. Kondrusevičius.
Paprastai sąskaitas už atliktus pervežimus reikalaujama apmokėti per 14–45 dienas. Kai šiandien daugeliui įmonių trūksta apyvartinių lėšų, tokie terminai, galima sakyti, prasilenkia su „sveiku protu“. Pasak „Linavos“ prezidento, legaliai dirbantys vežėjai šiuo atžvilgiu atlieka ir kai kurias bankų funkcijas, todėl tokiu atžvilgiu Lietuvos ekonomika remiama ne tik Ūkio ministerijos inicijuojamų projektų, bet ir pačių vežėjų. „Čia yra valstybės problema, kai atsitiktiniai „verslininkai“ kenkia ne tik atskiroms įmonėms, bet ir visai šalies ekonomikai. Dėl tokių veiksmų darbus praranda ne vienetai, bet tūkstančiai žmonių“, – savo nuomonę dėsto A. Kondrusevičius.
Už sienos ribų
Asociacijos „Linava“ prezidentas pažymi, kad mūsų šiauriniai kaimynai susiduria su panašiomis problemomis. Latvijoje taip pat rinkos liberalumas neatitinka rizikos laipsnio. Dėl tokios situacijos taip pat nemažai yra nukentėję ir Lietuvos vežėjai. „Iš Latvijos užsakovų užsakymų nebeimame iš viso, nes pastarieji užsakymai visi „nuėjo vėjais“. Įmonės dingo, žmonių nebėra, įmonių registracijos adresai – privatūs butai, korespondencijos adresai kiti, įmonių patalpų adresai dar kiti. Žodžiu – visiškai sumėtytos pėdos”, – sako V.Grigaliūnas.
A. Kondrusevičius pažymi, jog didesnėse Europos Sąjungos rinkose situacija kiek kitokia, „pavyzdžiui, Vokietijoje – jeigu įmonė tapo nemoki arba paskelbė bankrotą, jos vadovui draudžiama tam tikra laiką užsiimti tuo pačiu verslu ir vadovauti įsteigus panašią įmonę. Lenkijoje tokių problemų taip pat yra mažiau ir Lietuvos vežėjai daug rečiau patenka į neatsiskaitymų pinkles. Dėl Rusijos verslo subtilybių nukentėjo ne vienas vežėjas, tačiau per ilgus bendradarbiavimo metus verslininkai atsirenka partnerius ir toliau sėkmingai dirba, o jeigu atsiranda naujas klientas, puikiai veikia tam tikri mokumo patikrinimo mechanizmai“. E. Curikovas pabrėžia, kad gelbsti ir kaimyninės Baltarusijos valdžios geležinė ranka, „nes ten bankrotas praktiškai neįmanomas. Jeigu pradėsi „nukėlinėti“ mokėjimus partneriams, tai greitai sulauksi tam tikrų institucijų vizito ir viskas greitai pasibaigs. Ne taip, kaip pas mus – padariau bankrotą ir ryt dirbu kitos įmonės vardu, nors darbuotojai ir telefonai tie patys“.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.