Kaltinti dėl savo bėdų galima bet ką… Tačiau sąžiningiausia būtų pradėti nuo savęs (2 dalis)
Nerašysiu apie tai, kaip reikia spręsti nemokumo problemas, nors sprendimo būdai man yra aiškūs. Jums tai vis tiek nėra įdomu. Galiu lažintis, kad dauguma galvoja, jog man vėl niekas neduoda „užkalti“ pinigų ir įmonės reikalai visai prasti.
Tikriausiai yra ir tokių, kurie galvoja: jeigu vežėjas tiesiogiai dirba su krovinių davėjais (savininkais) apeinant ekspeditorius, tai jis save taip apsaugo nemokumų ir tai vėliau garantuotai galės išsireikalauti pinigų. Galvojate, jog krovinio savininkas niekur nedings ir iš jo bus ką paimti… Na-na.. Kas iš Jūsų nors kartą buvo teisme? Šiais laikais net paprastos bylos svarstymas užtrunka. O skolų išieškotojai (arba banditai, kas dažnai būna vienas ir tas pats) dėl mažesnės nei septynženklės sumos nesivargina.
Kartais susidaro toks įspūdis, kad vežėjai turi du uždavinius. Pirmasis visiškai suprantamas – užsidirbti pinigų. O kitas yra idėja „fix“ – jokiu būdu neduoti užsidirbti ekspeditoriui. Nė cento. Jau geriau „nusileisiu“ aš, svarbiausia, jog ekspeditorius negautų nė trupinėlio. Juk ekspeditorius sėdi šiltame kabinete, o ne vairą sukioja. Už ką jam mokėti? Iš tikrųjų, už ką?
Aš savo ketinimų neslėpsiu. Pinigų užsidirbu „atkąsdamas“ gabaliuką nuo frakto, tačiau aš neapiplėšinėju vežėjų. Neprašau atidėjimo, neužlaikau mokėjimų. Kodėl jums turėtų būti blogai nuo to, kad mes užsidirbsime kartu?
Jūs tikrai manote, kad galite užsidirbti savarankiškai? Tai, kas parašyta žemiau, akivaizdžiai parodo, kad negalite.
Automobilių parko valdymas ir klientų pritraukimas yra dvi visiškai skirtingos verslo rūšys. Neįmanoma vienu metu gerai daryti dviejų darbų. Jeigu jūs turite ūkininko talentą, jūsų uždarbis – pervežimai. Man geriau sekasi ieškoti klientų, todėl tuo ir užsiimu. Ir savo automobilių parką taip pat pardaviau. Nemokau jūsų, kaip sukioti vairą ir spausti pedalus. Aš tik bandau paaiškinti, kad kiekvienas turi užsiimti savo veikla. Jūsų darbas – nuvežti ir gauti už tai pinigus. Atidėjimai, pervežimo kainos nustatymas – ne Jūsų reikalas. Tai mano reikalas. Aš turiu pasirūpinti tuo, kad visada šalia turėčiau patikimus vežėjus, kurie gyvena pasiturinčiai ir turi normalias mašinas. Pinigus dalijamės: jūs – už tai, kad vairuojate, o aš – už rūpestį. Ar gerai paaiškinau?
O apie tai, ką „protingi“ vežėjai daro su tarifais – skaitykite toliau. Manau, kad dauguma atpažins save kaip veidrodyje. Tai tik kelios parodomosios istorijos, realus jų skaičius – kelios dešimtys per metus.
Tarifai… Aš Jums papasakosiu dvi istorijas, kurias teko stebėti visai neseniai. Jos labai gerai parodo, kaip vežėjai išmoko „užsidirbti didelius pinigus“.
Pirmoji istorija – nameliai
Iš pradžių klientas teigė, kad namelius pervežti reikia per kelias savaites po kelias mašinas, o vėliau pareiškė, kad vežti reikia viską ir skubiai. Vos ne rytoj…
Tiek to. Kažkiek mašinų, galinčių be problemų paimti tokio aukščio krovinį, mes turėjome nuolatinių vežėjų tarpe. Kažkiek pavyko prisivilioti per krovinių ir transporto biržą.
Kaip normalią kainą visi vežėjai įvardino 70000-76000 rublių už reisą. Klientui buvo išstatyta 83000 rublių sąskaita (iš kurių, 2000 buvo „atkatas“ jo vadybininkams); vežėjams po 70000-73000 rublių. Viskas, rytoj kraunamės. Ir štai netikėtai vakare užsakovas praneša, kad pakrovimo data nukeliama 2 dienom. Mes prasikeikėme (žinoma, tyliai), bet nurijome „kartėlį“. Vėliau vėl pakrovimas buvo perkeltas. Nujausdami kažką negero užėjome į krovinių biržą ir pamatėme krūvą užklausų šitiems nameliams, fraktas – 46000 rublių su 2 savaičių atidėjimu!!! Paaiškėjo, kad užsakovo juristas taip pat nusprendė paieškoti transporto (matyt, jis negavo savo dalies ir nusprendė tokiu būdu ją susiorganizuoti). Ir sprendžiant iš to, kad mes tų namelių nevežėme, juos nuvežėte jūs, tačiau ne už 70000 su apmokėjimu iš karto, o už 46000 su atidėjimu.
Aš įsitikinęs, kad tarp tų, kurie sutiko važiuoti už 46000 buvo ir žinančių, kad mes mokame po 70000. Tai va, draugai, toks elgesys vadinamas vienu žodžiu, kurio aš nenoriu čia minėti. Jūs atėmėte pinigus iš savo kolegų, kurie nesutiko važiuoti už mažą kainą. Be to, jūs ir patys nedaug užsidirbote, o forumuose pilna atsiliepimų, kad „tarifai labai maži“, „ekspeditoriai visai neturi sąžinės“ ir t.t.
Apie savo uždarbį aš nieko nesakau, su tokiais „išsidūrimais“ susiduriu 10 kartų per dieną. Jau pripratau. Neužsidirbau iš šitų namelių – užsidirbsiu iš kitų. O Jūs galite ir toliau verkti, kad jums mažai moka. Daugiau pinigų nuo to tikrai neuždirbsite…
Antroji istorija – didelis geležgalys
Deja, kitą užsakymo dalį, pačią pelningiausią, pasiėmė „labai protingas“ vežėjas, kuris pats save apgavo, kitaip tariant, pats save apvogė. Kitaip apibūdinti jo veiksmų negaliu. Manau, kad jis labai nusimins, kai atpažins save šioje istorijoje ir supras, kiek pinigų prarado dalyvaudamas „gudriai sugalvotoje schemoje“.
Prieš pateikdami savo pasiūlymą, mes „įlindome į užsakovo sielą“ ir sužinojome apie visus konkurso dalyvius. Kas kokias kainas atsiuntė ir ko tikisi užsakovas. Žinoma, mes sužinojome, kas pasiūlė mažiausią kainą. Vėliau pasikalbėjome su visais mūsų patikimais vežėjais ir papasakojome, kokia yra situacija. Pervežimo kaina buvo pakankamai žema ir važiuoti sutiko vienas vežėjas, kuris turėjo krovinį atgal. Mes pasiūlėme bendrą krovinio gabenimo kainą – 2 mln. 050 tūkst. rublių (vežėjui 100 tūkst. mažiau). Susitarėme su vežėju kraštutiniu atveju sumažinti kainą pasiūlymo kainą dar 50 tūkst., bet ne daugiau, nes po kruopštaus skaičiavimo paaiškėjo, kad suma mažesnė nei 2 mln. rublių yra ekonomiškai nepagrįsta.
Po mūsų geriausias siūlymas buvo iš vienos Jekaterinburgo įmonės – 2 mln. 150 tūkst. rublių. Vidutinė visų pasiūlymų kaina buvo apie 2,5 mln. rublių. Vienas iš mūsų partnerių vežėjų (įsidėmėkime jį, nes būtent jis vėliau ir vežė krovinį, tačiau be mūsų dalyvavimo) įvardino mums sumą 2,8 mln. rublių, t.y. visiškai „nerealią“.
Sėdime, laukiame. Pasiūlymų daugiau nėra. Ir staiga iš vienos Maskvos transporto įmonės pasiūlymas – tas pats pervežimas už 1 mln. 400 tūkst. Paaiškėjo, kad žmonės tiesiog neįsivaizdavo, ką jiems reikės vežti ir nusprendė „prašokti ant durniaus“ – gausime užsakymą, o jau kaip bus, taip bus. Jų įmonė balansuoja ties išgyvenimo riba ir griebiamasi kiekvieno šiaudo. Supratę, kad ši įmonė nesugebės įvykdyti pervežimo, mes nusprendėme kainos nemažinti ir palaukti. Vsi konkurso dalyviai buvo informuoti apie galutinę pervežimo kainą – 1,4 mln. rublių ir norintieji toliau varžytis dėl užsakymo praktiškai „išgaravo“.
Po to kai užsakovas įsitikino, kad atsiuntę kainą vežėjai yra visiškai nekompetentingi, mažoji užsakymo dalis atiteko mums ir mes sėkmingai ją pervežėme. Kelios dienos prieš likusios dalies pakrovimą užsakovas paprašė patvirtinti pervežimo kainą – 2,05 mln. rublių (mes ją patvirtinome), atėjo dar vienas 1,4 mln. rublių pasiūlymas. Paskambinome pateikusiems tokį pasiūlymą. Išaiškėjo, kad pasiūlymą pateikė tas pats žmogus, kuris pačioje pradžioje įvardino mums 2,8 mln. rublių kainą. Tiesa, tas vežėjas pasivadino kitu konspiraciniu vardu ir, be abejo, kreipėsi tiesiogiai, be mūsų. Jis taip pat sužinojo apie 1,4 mln. rublių pasiūlymą ir tai, kad vežėjas, pasiūlęs šią kainą, atsisakė važiuoti. Žinodamas, kad dėl šio užsakymo vyko aršios derybos, jis taip pat pasisiūlė važiuoti už 1,4 mln. Tuomet mes jam nieko nepasakėme. Ir jis tikriausiai iki šiol galvoja, kad gavo užsakymą už „maksimalią kainą“, nė cento neatidavęs ekspeditoriui.
Suprantama, kad krizės metu pinigai yra labai reikalingi. Bet proto tai reikia turėti! Jeigu jis būtų bent paskambinęs mums nors pasidomėti, kas vyksta su tuo užsakymu, būtų vežęs šitą krovinį už mažiausiai 1,8 – 1,85 mln. rublių! Na, ir kam gi jis padovanojo beveik pusę milijono? Ką jis kaltins, kai pinigai visiškai pasibaigs – vėl ekspeditorius? Man atrodo, kad čia net nereikia komentarų…
Trečioji dalis – darbas
Jis gavo darbo vietą su kompiuteriu, internetu, telefono linija, galimybe naudotis visu mano ofisu (ir net nemokamus pietus). Jis pritraukia naujų klientų, transportą. Žodžiu, dirba visaverčiu vadybininku. Beveik visi mano klientai pažįsta jį kaip mano įmonės darbuotoją. Darbas vykdomas atsakingai, neapsiriboja vien mechaniniu krovinio pervežimu iš vienos vietos į kitą. Nuolat ieškoma naujų klientų pritraukimo būdų ir paslaugų gerinimo galimybių. Jis netgi perspėja mane, jeigu kur nors išvyksta, nors daryti to visai neprivalo. Aš tvarkingai kartą per savaitę moku jam atlyginimą. Jeigu kyla kokių nors su darbu susijusių klausimų, stengiamės juos spręsti kartu. Ir svarbiausia – padirbėjęs mūsų ofise ir supratęs, ką reiškia mūsų darbas, jis nė karto nepasakė, kad ekspeditorius yra nereikalingas!
Nors kam aš tai sakau? Ir kam to reikia?
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.