Krovinių dingimas – transporto verslo atstovų darbo dalis. Juos pradangina ne tik nepatikimi vežėjai, bet ir solidžios kompanijos. Atsitikus tokiam įvykiui, dažniausiai įsiveliama į ilgus teismų maratonus, tačiau ne paslaptis, kad galutinis rezultatas – teismo sprendimas – ne visada būna palankus nukentėjusiajam. Remdamiesi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, aptarsime įvykį, kai pradanginto krovinio siuntėjas laimėjo du teismus ir prisiteisė iš „Lietuvos geležinkelių“ (LG) solidžią sumą.
Krovinį praradusi bendrovė X sudarė krovinių ekspedijavimo sutartį Lietuvos ir kitų valstybių geležinkeliais, pagal kurią perdavė krovinį LG – 899 naujas pneumatines padangas, svėrusias 22876,5 kg. Šis krovinys turėjo būti vežamas iš Panevėžio geležinkelio stoties į Uzbekijos geležinkelio stotį „Čukursai“.
Už krovinio gabenimą bei ekspedijavimą siuntėjas sumokėjo 9072 LT. Padangos buvo vežamos 2 vagonais. LG įsipareigojo vežti įmonės X krovinį per Lietuvą ir ekspedijuoti per Baltarusiją, Rusijos Federaciją, Kazachstano respubliką į Uzbekiją.
Kai vagonai atvyko į Kazachstaną, Sary-Agač stotį, buvo nustatyta, kad vienas iš dviejų vagonų su padangomis yra tuščias. Krovinys buvo prarastas pakeliui į pristatymo vietą. Paaiškėjus šiam faktui, krovinio gavėjui buvo perduotas komercinis aktas apie padangų dingimą.
Reikalavo pagal SMGS
Bendrovė X buvo įsitikinusi, kad nuostolius turi atlyginti LG. Savo reikalavimus įmonė grindė Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimu (SMGS). Pagal jį vežimo sutartis laikoma sudaryta nuo važtaraščio ir krovinio priėmimo vežti pradinėje stotyje momento, o priėmimas vežti patvirtinamas ant važtaraščio uždėjus pradinės stoties kalendorinį spaudą, kuris turi būti dedamas tuoj po to, kai siuntėjas atiduoda visus važtaraštyje išvardintus krovinius ir sumoka visus prisiimtinus mokesčius. Taigi įmonė rėmėsi SMGS 6 paragrafu, nustatančiu, jog uždėjus kalendorinį spaudą, važtaraštis tampa vežimo sutarties sudarymą įrodančiu dokumentu, taip pat 25 str. 1 ir 2 paragrafais, reguliuojančiais geležinkelio atsakomybę ir kitais svarbiais SMGS paragrafais.
LG su bendrovės X ieškiniu nesutiko, motyvuodami tuo, kad vagoną pakrovė siuntėjas, t.y. pati bendrovė X, o plombas davė geležinkelio įmonė. Komerciniame akte, surašytame Kazachstane, Sary-Agač stotyje, atlikus vagono patikrinimą, nustatyta, kad plombos iš abiejų vagonų pusių tvarkingos ir atitinka dokumentus. Taigi LG, remdamiesi tuo, motyvavo, kad jie atleistini nuo atsakomybės, nes tokiais atvejais (kai vagoną pakrauna siuntėjas) geležinkelio įmonė netikrina ir neprivalo tikrinti, ar vagonas pakrautas tinkamai ir ar apskritai pakrautas. LG nurodė, kad esant nepažeistoms plomboms ir nenustačius vagono pažeidimo, nėra pagrindo teigti, kad krovinys prarastas vežant.
Vilniaus apygardos teismas ieškinį tenkino
Šių metų sausio mėnesį Vilniaus apygardos teismas bendrovės X ieškinį tenkino, vadovaudamasis šiais pagrindiniais motyvais:
– Pagal Civilinio kodekso (CK) 6.820 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako už krovinio neišsaugojimą po krovinio priėmimo iki jo atidavimo gavėjui, jeigu neįrodo, kad krovinys ar bagažas buvo visiškai ar iš dalies prarastas ar sužalotas dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso;
– Krovinių vežimo geležinkelio transportu taisyklių 37 punktas, kuriuo LG grindžia savo atsisakymą padengti nuostolius, nenumato varianto, kad krovinį krautų siuntėjas, o plombuotų geležinkeliai ar siuntėjas naudotų geležinkelių plombas. Krovinys buvo užplombuotas geležinkelio plombomis, todėl tikėtina, kad plombavimą atliko geležinkelio darbuotojai. Versija, kad geležinkelio atstovai galėjo užplombuoti tuščią vagoną prieštarauja sveikam protui ir logikai. Byloje nėra duomenų, kad bendrovė X buvo įspėta apie papildomas geležinkelio paslaugas kviesti geležinkelio atstovą prižiūrėti krovos darbų ir apie atsisakymo šių paslaugų pasekmes;
– Kad vagonas buvo pakrautas, o ieškovas buvo nurodęs teisingą svorį, matyti iš Rusijos geležinkelio atsakymo į ieškovo pretenziją, kur nurodoma, kad vagoną pasvėrus Ozinkų stotyje, prieš perduodant Kazachstano geležinkeliams, jo svoris buvo 45,3 t., tara svėrė 22 t, neto svoris – 23 t. Tai iš esmės atitinka siuntėjo nurodytą svorį važtaraštyje. Tai įrodo, kad Rusijos teritoriją vagonas pervažiavo pakrautas;
– Krovinio pristatymo valstybės (Uzbekijos) geležinkelis atsisakė priimti vagoną iš Kazachstano geležinkelio dėl spyruoklių komplekto laisvumo, taip pat dėl to, kad vagonas buvo su užvirinimo ir šviežio uždažymo žymėmis ant vagono stogo krašto tvarslių varžtų, durų angos ir papildomos ąselės;
– Darytina išvada, kad krovinys veikiausiai buvo prarastas Kazachstano teritorijoje dėl vagystės, pažeidus vagoną, bet nepaliečiant plombų.
LG nesutiko su Vilniaus apygardos teismo sprendimu ir pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti sprendimą dėl šių priežasčių:
- SMGS 23 str. 3 paragrafo 4 punktas įtvirtina nuostatą, kad geležinkelis atleidžiamas nuo atsakomybės už viso ar dalies priimto vežti krovinio praradimą dėl susijusių su pakrovimu ar iškrovimu priežasčių, jeigu pakrovė ar iškrovė siuntėjas arba gavėjas;
– Tais atvejais, kai vagoną krauna siuntėjas, geležinkelis, suteikdamas vagono plombavimo paslaugas, netikrina, ar vagonas pakrautas tinkamai ir ar apskritai pakrautas. Tokia vežėjo pareiga niekur nereglamentuota. Esant tvarkingoms plomboms ir nenustačius jokių vagono pažeidimo požymių, kurie sudarytų sąlygas krovinio grobstymui, nėra pagrindo manyti, kad krovinys buvo prarastas gabenimo metu;
– Jei krovinio siuntėjas pateikia prašymą, geležinkelio atstovas gali dalyvauti vykdant pakrovą. Tai laikoma papildoma paslauga, už kurios suteikimą yra nustatytas papildomas mokestis.
„Nesutikome su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis buvo priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas, t.y. LG atsakomybė už prarastą krovinį buvo pripažinta vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais, o tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius reglamentuoja SMGS“, – sako LG atstovai.
Pralaimėjo ir antrą teismą
LG apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, nes teisėjų kolegija nutarė, kad krovinys buvo prarastas dėl priežasčių, nesusijusių su pakrovimu ar iškrovimu.
Byloje nustatyta, kad padangų praradimo priežastis yra išorinis priėjimas prie krovinio. Tai įrodo pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės – Rusijos teritoriją vagonas pravažiavo nepažeistas su jame esančiu kroviniu, o Uzbekijos geležinkelis atsisakė priimti krovinį iš Kazachstano geležinkelio.
Apeliacinis teismas nepakeitė Vilniaus apygardos teismo sprendimo, todėl LG bendrovei X atlygino priteistą žalą – 77 858 JAV dolerius bei kitas teismo išlaidas.
Advokatės Redos Aleksynaitės komentaras
Lietuvoje sutartys, sudarytos dėl krovinių vežimo geležinkelių transportu, reglamentuojamos Civilinio kodekso, Geležinkelių transporto kodekso normomis, taip pat tarptautinių sutarčių nuostatomis, įskaitant 1951 m. Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimą (SMGS) (skelbta Valstybės žinios, 2002-09-10, Nr. 88-3773) ir kitų teisės aktų nuostatomis.
Lyginant su kelių transporto vežėjo atsakomybe už kroviniams padarytą žalą, geležinkelių vežėjo (toliau – geležinkelio) atsakomybė turi ne vieną specifinį bruožą.
Geležinkelio, kaip vežėjo, atsakomybės ribas bei kompensacijos už nuostolius dydį reglamentuoja SMGS V skyrius (22-28 str.), kuris numato, kad geležinkelis atsako už krovinio pristatymo termino nesilaikymą ir už nuostolius, kurie atsirado dėl viso arba dalies krovinio praradimo, masės trūkumo, krovinio sugadinimo, gedimo arba jo kokybės pablogėjimo dėl kitokių priežasčių per visą laiką nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo išdavimo galinėje stotyje.
Nuostolių atveju, siuntėjas pradiniam geležinkeliui (o gavėjas – galutiniam geležinkeliui) turi pateikti pretenzijas raštu, atitinkamai pagrindęs ir nurodęs atlygio sumą.
Teikiant tokias pretenzijas, būtinai pateikiamas važtaraščio originalas ir pranešimas apie krovinio atvežimą bei komercinis aktas, kurį gavėjui galinėje stotyje įteikė geležinkelis. Geležinkelis turi įforminti komercinį aktą, jeigu veždamas arba išduodamas krovinį jis nustato:
1) visišką arba dalinį krovinio praradimą, masės trūkumą, krovinio sugadinimą, gedimą arba kokybės pablogėjimą dėl kitokių priežasčių;
2) duomenų, nurodytų važtaraštyje, ir faktiškų krovinio duomenų apie pavadinimą, masę, gavėjo pavadinimą ir galinę stotį neatitikimą;
3) turimo krovinio važtaraščio ar atskirų jo lapų nebuvimą, arba važtaraštyje nurodyto krovinio nebuvimą;
4) nurodytų važtaraštyje siuntėjo gabenimo įtaisų nebuvimą arba jų trūkumą. Komercinis aktas įforminamas tik tais atvejais, kai išvardyti pažeidimai galėjo atsitikti nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo išdavimo gavėjui momento. Be komercinio akto, geležinkelis pretenzijų paprastai nenagrinėja.
Pretenzijos geležinkeliui taip pat gali būti reiškiamos ir dėl geležinkeliui už paslaugas sumokėtų sumų grąžinimo, tačiau tokias pretenzijas geležinkeliui gali pateikti tik tas asmuo, kuris sumokėjo šiuos mokesčius, ir tik tam geležinkeliui, kuris gavo šias sumas.
Remiantis SMGS 30 str. 1 p, ieškinys geležinkeliui gali būti pateiktas tik po pretenzijos pateikimo. Remiantis 29 str. 8 p., geležinkelis per 180 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos turi išnagrinėti šią pretenziją, pateikti pretenzijos pateikėjui atsakymą ir ją visiškai ar iš dalies pripažinęs, sumokėti jam priklausančias sumas. Jei geranoriškai nuostolių atlyginti nesutinkama, ieškinys dėl nuostolių gali būti pateiktas tik tos šalies teismui, kurios geležinkeliui buvo pateikta pretenzija. Ieškinį gali pateikti tik tas asmuo, kuris turi tam teisę, ir tik tam geležinkeliui, kuriam buvo pateikta pretenzija.
Pagal SMGS susitarimo 31 st. 1 ir 2 p., siuntėjo ar gavėjo pretenzijos ir ieškiniai geležinkeliams pagal vežimo sutartis turi būti pateikti per 9 mėnesius nuo krovinio išdavimo gavėjui dienos.
Komentarai
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.