Duobės keliuose: kodėl Lietuvos kelių būklė nuolat blogėja
Duobės keliuose yra kasmetinis vairuotojų galvos skausmas – jos atsiveria tiek vis naujuose, tiek jau lopytuose gatvių ruožuose. Kai kurie kelininkai juokauja: kelių remontai atliekami taip, kad darbų užtektų ir ateityje, kiti specialistai sako, jog iš seno kostiumo naujo nepasiūsi, juolab, kai tai norima padaryti kuo pigiau.
Specialistai paaiškina, jog kelias yra kaip sumuštinis, o asfaltas yra tik viršutinė jo danga, todėl ir duobės atsiranda ne tik dėl prastos dangos, bet ir dėl paties kelio susidėvėjimo šąlant orams ar vykstant polydžiams.
„Vilniaus, Kauno ir kitų miestų ir miestelių gatvės yra tiestos prieš 70, 50, 30 metų ir panašiai, kai projektinis naujos statybos kelio eksploatavimo laikotarpis yra 20 metų. Tačiau kalbu ne apie kelio dangą, o apie visą kelio konstrukciją, tai reiškia, kad jau po 5–7 metų reikia imtis naujo kelio atskirų priežiūros priemonių. Kaip ir su namu: jeigu stogas yra po medžiais, kas keletą metų jį reikia nuvalyti nuo samanų, nes kitaip stogo danga prakiurs“, – sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) kelių tyrimo instituto direktorius Audrius Vaitkus.
Pasak jo, jeigu kelias po 20–25 metų sulaukia tik pirmojo pasižiūrėjimo, palaipsniui ima formuotis didelės problemos, kurių sprendimui naujos asfalto dangos jau nebepakaks.
„Suremontuoti kelią po 30 metų su nedideliu finansavimu taip, kad jo pažeidimas neišlįstų kitais, ar dar kitais metais, jau yra labai sudėtinga“, – pastebi A. Vaitkus.
Skaičiuojama, kad priklausomai nuo kelio tipo, nutiesti kilometrą naujo kelio arba jį iš esmės suremontuoti kainuoja 1–10 milijonų litų, priklausomai nuo to, kokios yra kelio komunikacijos.
Miestuose blogiau nei pakeliui į juos
Lietuvoje kelių tinklas yra prižiūrimas kelių šeimininkų: Lietuvos automobilių kelių direkcija yra atsakinga už tarpmiestinius kelius, o savivaldybės atsako už gatves ir vietinės reikšmės kelius.
Specialistai mano, kad savivaldos prižiūrimi keliai dažnai yra prastesnės kokybės ir vardija to priežastis.
„Kelių direkcija kelius prižiūri geriau, nes savivaldoje kas ketveri metai vyksta rinkimai, o po kiekvienų rinkimų – vis nauja komanda, kurioje dažnai trūksta specialistų. Pavyzdžiui, žmogus su mokytojo išsilavinimu imasi kuruoti gatvių priežiūros klausimus. Turbūt nelabai gerai būtų, jeigu aš, inžinierius–kelininkas, eičiau į vidurinę mokyklą dėstyti anglų kalbos. Taigi, jeigu užsakovas prašo tik užmėtyti duobes, nes jam artėja rinkimai, tai ir padaroma, nors kelininkai paaiškina, kad ilgalaikio efekto nebus“, – sako asociacijos „Lietuvos keliai” vykdantysis direktorius Rimvydas Gradauskas.
Pasak jo, kai yra duodamas nekokybiškas yra užsakymas, negalima kaltinti rangovo, nes duobių lopymą galima palyginti su senų drabužių adymu.
„Tai yra tas pats kaip lopyti pradilusias kelnes, kai šalia lopo vėl atsiranda skylė. Keliai turėtų būti remontuojami ištisais sluoksniais, prieš tai patikrinus, ar gerai yra įrengti pamatai. Reikia prisiminti, kad kelio danga, viršutinis sluoksnis, tarnauja apie 15 metų. Jį reikėtų reguliariai perkloti“, – dėsto R. Gradauskas.
Asociacijos „Lietuvos keliai“ skaičiavimu, Vilniuje apie 80 proc. gatvių yra su senesnėmis nei 15 metų dangomis, dėl to sostinės keliuose pradeda formuotis duobės, tačiau pastebima, kad prasčiausia situacija – laikinojoje sostinėje.
„Kaune praktiškai nėra kelių pamatų, tad asfaltą dėk nedėjęs ant grunto ir molyno, jis ilgai nelaikys. Jeigu vertinti situaciją Lietuvos didžiųjų miestų mastu, tai situacija Vilniuje dar nėra tokia tragiška kaip Kaune, bet ten dar yra ir kita problema – vagystės. Ten užsakovai moka užsakyti to, ko nereikia, buvo istorijų, kaip privačių namų kiemai buvo išasfaltuoti iš Kelių programos lėšų, sostinėje tvarkos daugiau“, – palygina R. Gradauskas.
Lyginosi su Vakarais, dabar – su Rytais
Vertindami šalies kelių būklę tarptautiniu mastu, specialistai dairosi ne tik į tolį pažengusius Vakarų Europos miestus, bet ir į kaimynus iš Rytų. Kalbėdamas apie bendrą Lietuvos kelių būklę R. Gradauskas sako, jog pasigirti Lietuva nelabai turi kuo.
„Neseniai viešėjau Sankt Peterburge, turiu pasakyti, kad jie labai stipriai mus yra aplenkę pagal kelių būklę: ten nėra tokių lopų ir grumstų, kurie susidaro lopą dedant ant lopo. Lietuvoje gerai, jeigu automobilio amortizacija yra nebloga, kitaip dantis gali pamesti“, – atvirauja jis.
Kelininkai vienbalsiai tvirtina, kad šiuo metu Lietuvos kelių būklė blogėja, nes prasidėjus sunkmečiui nuspręsta taupyti kelių sąskaita ir taupymas tęsiasi iki šiol. Jie siūlo pasižiūrėti į sėkmingus gatvių sistemos remonto pavyzdžius kaip Druskininkuose, kur bendradarbiaujant su privačiu verslu ir bankais buvo atnaujinta miesto infrastruktūra ir gatvės lopų praktiškai nėra.
„Vakarų Europoje dėl to keliai ir yra geri, kad jų priežiūrai ir remontui skiriama pakankamai pinigų. Pastaruosius penkerius metus, nuo 2009 m., kelių remontui praktiškai neskiriama pinigų, tvarkomos tik duobės. Akivaizdžiai matosi, kaip Vilnius apsitvarkė gavęs kelis milijonus kelių remontui – su nauja danga problemų nebus kokių 15–a metų, priešingai nei su sena lopyta danga“, – kitą pavyzdį primena R. Gradauskas.
Lietuvą su rytinę kaimynę palygina ir vežėjų keliais asociacijos “Linava” atstovas spaudai Gytis Vincevičius: „Teko būti Ukrainoje, ten situacija yra kitokia: jei pas mus magistraliniai ir kiti tarpmiestiniai keliai yra puikūs, tai ten priešingai – Kijevo gatvės ir keli magistraliniai yra labai geri, bet iš esmės tarpmiestinių kelių būklė yra prasta. Tačiau reikia prisiminti, kad tarpmiestiniams Lietuvos keliams yra skiriamas europinis finansavimas, tokia yra Europos Sąjungos strategija.“
Jis primena, jog Kelių direkcija dažnai kuruoja didelius europinius projektus, o pavienėms savivaldybėms dėl papildomų lėšų keliams tenka kreiptis į Vyriausybę, pavyzdžiui, artėjant didiesiems sporto, kultūros ar politiniams renginiams.
„Sunku pasakyti, kas geriau ūkininkauja (savivaldybės ar Kelių direkcija – DELFI), galbūt ūkininkaujančių biudžetai skiriasi. Jeigu ūkininkui blogai sekasi, tai dar nereiškia, kad jis prastas ūkininkas, galbūt jis neturi lėšų. Panašu, kad su savivaldybėmis yra būtent taip“, – dėsto G. Vincevičius.
Tačiau jis apgailestauja, kad Vilnius, didžiausias šalies miestas ir sostinė, neturi pakankamai gerai sutvarkytų kelių.
„Vilniuje keliai nėra labai prasti, tikrai teko matyti prastesnių, bet kaip sostinė Vilnius dar tikrai galėtų pasitempti ir sutvarkyti pagrindines arterijas, kurios yra išvagotos intensyvaus automobilių eismo. Galbūt, aplinkkeliai padės šią problemą spręsti“, – svarsto vežėjų atstovas.
Gali būti ir blogiau
Nors Lietuvos keliuose spręstinų problemų yra, A. Vaitkus primena, kad situacija dar nėra tokia prasta kaip kaimyninėje Latvijoje.
„Tiesa, Lietuvoje, Kelių direkcija yra viena, o savivaldybių – kelios dešimtys, tad bendros politikos nebuvimas kiša koją savivaldybėms. Tačiau, kai Lietuvoje žmonės sako, kad keliai yra prasti, ir nuvažiuoja iki Latvijos, grįžę jie tampa laimingi“, – kad gali būti ir blogiau primena jis.
Specialistas įsitikinęs, kad šalyje pagrindine problema yra ne tai, kad lietuviai nemoka dirbti, o ta, kad keliams nėra pakankamai pinigų: Vakarų Europoje keliams yra skiriama iš esmės daugiau nei Lietuvoje, skaičiuojant finansavimo procentus nuo BVP.
„Mūsų šalies kelių tinklas yra pakankamai neblogai išvystytas ir nėra didelio poreikio tiesti naujus kelius iš taško A į tašką B. Reikalingi kelių atnaujinimai, rekonstrukcijos, kaip dar dviejų papildomų juostų įrengimas „Via Baltica“ kelyje ir magistralės kategorijos pakėlimas. Tai ir sudaro sąlygas, kad finansavimas yra skiriamas esamo gerai išvystyto kelių tinklo modernizavimui, palaikymui. Didžiosios savivaldybės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – dar turi daug neišspręstų klausimų su aplinkkeliais. Tad ir europinės, ir savivaldybių lėšos eina šiems tikslams ir nebeužtenka pinigų mažesnėms gatvėms“, – apibendrina jis.
A. Vaitkus primena, kad bendras kelio storis svyruoja siekia 60–100 cm ir daugiau, priklausomai nuo regiono, eismo sąlygų, todėl juos iš esmės remontuoti yra kur kas brangiau nei nuolat prižiūrėti.
Vilniuje per metus – iki 20 mln. Lt keliams
Vilniaus miesto savivaldybės Statybos poskyrio vedėjas Povilas Stelmokas DELFI patikslino, jog per pastarąjį dešimtmetį vidutiniškai per metus išleidžiama po 18–20 mln. Lt kelių remonto ir priežiūros darbams.
„Skiriasi kelio remonto būdai – yra trumpalaikiai remonto būdai, yra ir ilgalaikiai. Trumpalaikis remontas yra duobių užtaisymas, toks remonto būdas tarnauja 2–5 metus, priklausomai nuo eismo intensyvumo. Ilgalaikiai metodo būdai: asfaltavimas paklojant naują ištisinį sluoksnį. Tarnavimo laikas 10–15 metų, priklausomai nuo eismo intensyvumo. Taigi, tas pats kelio ruožas gali būti remontuojamas ir kas 3 metus, ir kas 15 metų“, – skaičiuoja specialistas.
Anot jo, koks turi būti darbų kokybės lygis, yra aprašoma viešojo konkurso techninėse specifikacijose, o vėliau darbų kokybę tikrina VGTU atestuota Kelių laboratorija, turinti reikalingus prietaisus.
„Pagal statybos įstatymą, yra nustatomi garantiniai terminai, kurių metu rangovas šalina defektus savo sąskaita. Iš esmės, remonto darbų kokybe esame patenkinti. Kartais pasitaiko broko, tačiau už tai miesto savivaldybė pinigų nemoka. Bet kokiu atveju, jeigu darbai atlikti nekokybiškai, juos tvarko tos įmonės, kurios juos atliko, kadangi taikomas garantinis laikotarpis. Pavyzdžiui, Šventaragio gatvės rekonstrukcijos darbams numatyta 5 metai“, – primena P. Stelmokas.
Paklaustas, ar Vilniaus savivaldybė sutinka su dalies kelininkų nuomone, jog remontai yra atliekami taip, kad darbininkai po kelių metų vėl turėtų darbo, atsakė: „Juokauti galima apie daug ką ir kaip darbus vykdo atskiros bendrovės negalime komentuoti.“
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras
Jei norite parašyti komentarą, prašome prisijungti:
arba užsiregistruoti.