Tyčinis bankrotas – akivaizdu, bet įrodyti beveik neįmanoma?

 

 

Europos Komisijos Įmonių ir pramonės generalinio direktorato duomenimis, Europos Sąjungoje tyčiniai bankrotai sudaro 4–6 proc. visų bankrutuojančių įmonių. Lietuvoje, tokie bankrotai nuo 1993 iki 2009 metų rugsėjo buvo nustatyti 30 įmonių iš 8214 bankrutavusių, o tai sudaro vos 0,37 proc.  Iš 30 tyčia bankrutavusių įmonių 4 priklausė transporto sektoriui.   

Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos parengtoje apžvalgoje rašoma, kad didžiausia problema nustatant tyčinių bankrotų atvejus – užsitęsę ikiteisminiai tyrimai, pagrįstų įrodymų dėl tyčinio bankroto nustatymo nebuvimas. Dažniausiai įmonės atvedimas prie bankroto tyčia yra suplanuojamas iš anksto ir įmonių vadovai ar savininkai išvengia atsakomybės.

 

„Tyčinių bankrotų problema ypač išryškėjo ekonominio nuosmukio laikotarpiu. Žymiai padidėjęs bankrotų skaičius rodo ne tik pablogėjusias verslo sąlygas. Vis dažniau pasitaiko visuomenės pasipiktinimą keliančių reiškinių, kai įmonei bankrutavus, jos veikla tęsiama kitos įmonės vardu, ar neatsakingai įmonei vadovavę žmonės stoja prie kitos įmonės vairo, o bankrutavusių įmonių kreditorių reikalavimai, išregistravus įmones, nurašomi,“ – rašoma apžvalgoje. Taip pat akcentuojama, kad pagrindiniai tyčinio bankroto požymiai yra tokie:

• Įmonės vadovai akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą arba apskritai jo neorganizavo.

• Buvo sudarinėjami įmonei nuostolingi sandoriai.

• Akivaizdžiai gresiant bankrotui buvo paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti.

 

 

Pastaruoju metu jau populiariu tampa sąvoka „Fenikso sindromas“, reiškianti tyčinius bankrotus, kai verslininkai norėdami apsaugoti vertingą turtą nuo bankroto, valdomą įmonę suskaldo į keletą bendrovių. Turtas atsiduria naujose įmonėse, o senieji kreditoriai lieka be investuotų pinigų.

Įmonių bankroto valdymo departamento parengtoje apžvalgoje pateikiami keli „Fenikso sindromo“ modeliai. Vienas iš jų – kai sudaromi fiktyvūs susitarimai, pagal kuriuos numatomos nepagrįstai didelės netesybos (aut. pastaba – teisiniu  susitarimu nustatoma bauda už įsipareigojimų nevykdymą, netesėjimo bauda). Sąmoningai neįvykdžius susitarimo sąlygų, viena iš šalių perduoda kitai netesybas ir tada bankrutuoja.

 

Kitas modelis toks: staigiai pasikeičia akcininkai arba akcijos perduodamos fiktyviam žmogui, pavyzdžiui, asocialiam asmeniui. Dar vienas variantas – prieš bankroto procesą parduodamas prekės ženklas. Ir paskutinis scenarijus – kuriama nauja įmonė labai panašiu pavadinimu.

Pagrindinės tyčinių bankrotų priežastys: įmonių vadovų ir savininkų sąmoningai sudaromi sandoriai, didinantys nuostolius ir įsiskolinimus tam, kad įmonė negalėtų atsiskaityti su savo kreditoriais; paslėptas, iššvaistytas, perleistas kitiems asmenims turtas, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti; įmonių vadovų neprofesionalumas ir nesugebėjimas tinkamai bei atsakingai organizuoti įmonės veiklą. Įmonės, kurios siekia išvengti mokestinių prievolių, bando panaudoti „Fenikso sindromo“ modelį.

 

Advokate Reda Aleksynaitė primena, kad tyčinį bankrotą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 str., pagal kurį bankrotą tyčiniu pripažįsta bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tyčiniu bankrotu Įstatymas laiko tokią situaciją, kai įmonė prie bankroto privedama tyčia. Tyčinio bankroto atveju, bankroto administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams arba galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Paprastai bankroto proceso metu tikrinami sandoriai, sudaryti per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.

Teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo turi ir kreditoriai, kurių kreditorinius reikalavimus bankroto byloje patvirtino teismas.

Už nusikalstamą bankrotą Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nustato ir baudžiamąją atsakomybę. Tas, kas sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams, atsako pagal LR BK 209 str. ir baudžiamas laisvės atėmimu iki 3 metų.