Arturas Mackevičius: „Kuo daugiau pinigų surenka draudikai, tuo geriau gyvena juos prižiūrintieji“

 

Apie šią vežėjų darbą apsunkinančią problemą kalbamės su Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininko pavaduotoju Arturu Mackevičiumi.

 

 

Daugiau kaip dešimtmetį  pagrindinius su draudimu susijusius įstatymus kūrė draudikų inicijuotos ir finansų ministerijos padalinių sudarytos darbo grupės, kuriose daugiau kaip du trečdaliai narių buvo draudikai ir kiti jų interesus ginantys veikėjai.

 

 

Tai galima padaryti tik įvykdžius kelis esminius sistemos pakeitimus – kai pataisysime įstatymus ir poįstatyminius aktus.

 

 

Neabejotinai turime pasiekti, kad Transporto priemonių draudikų biuro tarybos sudėtis būtų pakeista taip, kad joje daugumą sudarytų draudimo paslaugos vartotojų organizacijų atstovai, vyriausybės atstovai ir tik apie trečdalį – draudikų atstovai.

 

Dabar draudikų biuras nėra valstybinė institucija, tai  draudimo įmonių asociacija.  Organizacija, veikianti pagal asociacijos veiklos reglamentus, pačių draudikų susikurtus įstatus, yra labiausiai nepriimtinas ir nepasiduodantis nuodugniai kontrolei ar įtakai darinys, įgavęs įstatymines galias vienašališkai valdyti labai dideles finansines apsidraudusiųjų lėšas.

 

Privalomojo draudimo įstatymo 24 str. 1 punktas skelbia, kad „Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, – įsteigta atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5 ir atliekanti šio įstatymo nustatytas funkcijas.“

 

Veikiausiai draudikai nerado nė vieno naujesnio tokius  jų interesus tenkinančio ES teisės akto, kad rėmėsi kažkokia JT  pakomitečio rekomendacija beveik iš dinozaurų laikų.

 

Taigi Lietuvoje, jeigu bendrovė nori vykdyti privalomąjį draudimą, privalo  įstoti į šią asociaciją.

 

Bet yra ir kita medalio pusė – LR konstitucija draudžia ką nors versti priklausyti kuriai nors asociacijai. Konstitucijos 35 str. Rašoma: „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.”

 

 

Taip, būtina gražinti į įstatymą nuostatas, ribojančias draudikų administracines išlaidas privalomojo draudimo veikloje iki 15 proc. nuo surinktų įmokų sumos bei riboti pelnus, kad jie nebūtų didesni kaip 4 proc.

 

Tokios įstatymo nuostatos buvo balsavimu Seime priimtos, tačiau už kelių dienų buvo galimai neteisėtai perbalsuota ir jos panaikintos. Taip pasielgti Seimas vargu ar turėjo teisę, nes tai esminės nuostatos, kurios buvo įtvirtintos projekte ir balsuotos Seimo komitetų posėdžiuose.

 

 

Yra šalių, pavyzdžiui JAV, kuriose draudikų iš tokios veiklos gauti didesni negu leistina pelnai yra iškart paimami į valstybės biudžetą.

Be to, įvedant tokius pakeitimus, būtina pasiekti, kad draudimo įmonių išlaidos, skiriamos privalomajam draudimui, būtų tiksliai proporcingai atskirtos nuo išlaidų, kai vykdomos kitos  ne gyvybės draudimo rūšys. Šiuo metu yra naudojamasi tomis pačiomis patalpomis, transportu, darbuotojais, buhalterijomis. Atskirti nebūtų sunku – tai galima padaryti bendrųjų išlaidų dalį suskaičiavus atsižvelgiant į tai, kokios įplaukos buvo gautos iš privalomųjų draudimų rūšių ir kokios gautos iš kitų draudimo rūšių.

 

Taip reikia padaryti todėl, kad privalomojo draudimo atveju draudimo kompanijoms klientų gausą parūpina įstatymu įtvirtintas privalomumas draustis, valstybinės institucijos, policija, techninę apžiūrą vykdančios įmonės.

 

 

Tai padaryti yra būtina.  181 str. 2 punkte rašoma: „Priežiūros komisija yra biudžetinė įstaiga, atliekanti valstybės funkcijas draudimo, perdraudimo, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimo veiklos priežiūros srityje…“, o 187 str.  rašoma: Priežiūros komisija išlaikoma iš draudimo įmonių ir užsienio valstybių draudimo įmonių filialų LR atskaitymų nuo pasirašytų draudimo įmokų (gautų ar gautinų draudimo įmokų, įtraukiamų į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka), išskyrus visų rūšių privalomojo draudimo įmokas, taip pat iš Lietuvos valstybės biudžeto teisės aktų nustatyta tvarka.“

 

Taigi draudimo priežiūros komisija yra išlaikoma iš kontroliuojamųjų draudimo bendrovių gaunamų draudimo įmokų (kitose draudimo rūšyse) dalies ir dar iš valstybės biudžeto pinigų. Kaip žinome, išlaidos patiriamos skirtingoms draudimo veikloms vykdyti nėra detaliai atskirtos, todėl dabar sunku nustatyti tikrąjį pelną iš privalomojo draudimo rūšių.

 

 

Taip, be to, nesuinteresuoti, kad draudikai  išmokėtų kuo didesnes ir teisingesnes išmokas žalą patyrusiems. Jie suinteresuoti, kad tie, kurie draudžiasi, sumokėtų kuo didesnes įmokas.

 

Kuo daugiau draudikai surenka įplaukų, tuo geriau gyvena juos prižiūrintieji, kurie gali išsimokėti didesnes algas, premijas, įsigyti geresnės technikos. Suinteresuotumo ginti vartotojus (aut. pastaba – tuos, kurie draudžiasi) nėra,  nors jų paskirtis turėtų būti būtent tokia.
 
Dar vienas įrodymas, kad 10 susivienijusių draudimo bendrovių aukščiausiu lygiu nuolat rūpinasi jų kontrolės bedantiškumu ir pačių sukurtų teisės aktų neliečiamumu,  yra tai, kad draudimo priežiūros komisijos nariu nuo seno yra įdarbintas buvęs Lietuvos draudikų asociacijos pirmininkas Laurynas Mindaugas Stankevičius, vykdęs aktyvią lobistinę veiklą privalomojo draudimo įvedimo metu, padėjęs bandant draudikams nustatyti penkis-septynis kartus didesnes privalomas  įmokas. Prieš tai jis  dirbo Ministru Pirmininku, Seimo nariu ir įvairių ministerijų aukštu valdininku.

 

Transporto priemonių draudikų biuro (faktiškai – draudikų asociacijos) direktoriumi yra įdarbintas buvęs finansų ministras Algimantas Križinauskas, kuris, kaip ir to biuro Teisės departamento direktorė Renata Veselkienė, privalomojo draudimo įvedimo metu taip pat visokeriopai bandė padėti draudimo bendrovėms iš vairuotojų susišluoti daugiau kaip pusę mlrd. Lt perteklinių pinigų.

 

Tuomet man per tris intensyvaus kariavimo su draudikais metus, taisant teisės aktus ir projektus, pavyko pasiekti, kad lengvųjų automobilių vairuotojai apsidraustų vidutiniškai už 90–120 Lt, nors draudikų susivienijimai per visas masinės informacijos priemones ir darbo grupėse tvirtino, kad iš pat pradžių reikalingos 500–800 Lt įmokos, o už įmonių automobilius po 1 000 Lt. Nors tuo metu buvo nustatyta visai nedidelė maksimali draudimo išmoka – 30 tūkst. Lt sveikatos ir 30 tūkst. Lt automobilio patirtai žalai atlyginti.

 

Taigi šiuo metu vairuotojai, kaip ir visi kiti besidraudžiantieji,  realių savo atstovų  draudikus prižiūrinčiose struktūrose neturi, todėl dažnai pralaimi.

 

Dabartinę sistemą galėčiau palyginti su modeliu, kuomet valstybės pasienio tarnybų darbuotojai gautų tuo didesnes algas, mokamas iš atskaitymų nuo važiuojančiųjų per sienas realiųjų pajamų, kuo daugiau praleis kontrabandinių prekių, iš kurių vežėjai gautų būtent tas didesnes pajamas ir pelnus.

 

Kaip dabar skelbiama, pasieniečiams valstybė žada papildomai mokėti tik tuomet, kai jie praleis ne kuo daugiau, o kuo mažiau  kontrabandos, t.y. jos kuo daugiau sulaikys, geriau kontroliuos tuos, kuriuos kontroliuoti yra paskirti.

 

Analogiškai Seimo nariams draudžiama gauti bet kokių papildomų pajamų iš šalies, kad per tuos mokėjimus nebūtų paveikiami tų, kurie tuos pinigus sumoka.

 

 

Jokia valstybės atstovų inicijuota ir sukurta kontrolės institucija neturi būti išlaikoma iš kontrolės objektų didėjančių pajamų, nes tada ji suinteresuota prisimerkti, kuomet kontroliuojamieji nepagrįstai kelia kainas, turtėja, išlaidauja paslaugos gavėjų sąskaita, taip vartotojams neužtikrindami žemiausios paslaugų kainos.